„Tik kai sūnų gimdžiau nėjau į darbą“, – DELFI sakė moteris. – Tačiau vieną dieną darbe nė iš šio, nė iš to pradėjo akyse darytis tamsu. Kol nuvežė iki Kauno – juoda naktis pasidarė“.
Po operacijos regėjimas negrįžo, iš karto labai staigiai pradėjo temti ir kita akis. „Dabar kas mėnesį važinėju į Kauną pas docentę Jūratę Balčiūnienę, kuri į akies obuolį leidžia vaistus, kad dar nors kiek regėjimas laikytųsi. Tik šitos nuostabios gydytojos dėka dar vos vos laikausi“, – pasakojo J. Pakėnienė.
Pasak moters, vaizdą jai užstoja juodos dėmės: „Jeigu žmogaus iš anksčiau nepažįstu, jo veido nematau. Galiu įžiūrėti, kad ateina moteris, bet bruožų neatpažįstu“.
Po operacijos poniai Janei buvo skirta antra neįgalumo grupė, ji taip ir negrįžo į darbą.
„Viskas įvyko labai staigiai. Matydavau nuostabiausiai. Visą laiką galvojau, kad ko jau ko, o akių man užteks visam gyvenimui, o atsitiko priešingai“, – pasakojo uteniškė.
Viskas vienu kartu užgriuvo
Kaip pasikeičia žmogaus gyvenimas, kai per keturias valandas netenka akių šviesos? Pasak J. Pakėnienės, neduok Dieve, kaip baisu nematyti, nesvarbu, ar nuo gimimo, ar vėliau to netenki.
„Manau, aklumas – pats baisiausias dalykas, nes visiškai priklausai nuo kitų: nei iki parduotuvės nueiti, nei žmonių pažinti“, – vardijo DELFI pašnekovė, dėkodama Dievui, kad bent vyrą turi, kuris padeda, iki Kauno kas mėnesį nuveža antrame namo aukšte su šeima gyvenantis sūnus.
Pasak moters, ji nepratusi sėdėti rankas sudėjusi kai kiti dirba, bet pati nebegali nei ravėti, nei siūti – neįveria siūlo į adatą.
„Visi sako, kad akys nebemato nuo diabeto. Bet aš jo visai nejaučiau. Viskas vienu kartu užgriuvo“, – pasakojo prieš trejus metus regėjimo netekusi Janė. Atsisukusi atgal ir pasižiūrėjusi į savo ligtolinį gyvenimą pripažįsta, kad nemylėjo savęs, darbas buvo aukščiau visko.
„Aišku, kai ką suskausdavo, bet pas daktarus nėjau – kokia tabletę suėdi ir vėl į priekį. Nors labai blogai nebuvo, jaučiausi stipri“, – prisiminė moteris, dabar visiems patarianti nelaukti blogiausio.
Pabudusi bijo atsimerkti
„Nesvarbu, kad nieko blogo nejauti, būtinai reikia kasmet nueit pas daktarą, pasitikrint sveikatą, pasidaryt tyrimus, nes paskui viskas būna vėlu. Ir mano atveju, jei būtų anksčiau pamatę ligą, gal
dabar matyčiau“, – sakė staigiai pradėjusi akti moteris.
Ponia Janė džiaugiasi tuo, kad nėra visiškai akla, kažkiek dar mato. Tačiau kasryt keliasi su nerimu – atsimerkusi pamatys šviesą ar nebe?
Doc. J. Balčiūnienė: kai žmogus pajunta, kartais jau būna vėlu
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akių ligų klinikos gydytoja doc. Jūratė Balčiūnienė akcentavo diabeto poveikį kraujagyslėms: „Sumažėjus jų spindžiui, organai su krauju gauna mažiau deguonies ir akies tinklainė tampa išemiška, pradeda auginti nereikalingas kraujodarines kraujagysles. Tačiau blogiausia, kad tos kraujagyslės tampa pralaidžios, pro jas prasisunkia skystis ir kitos medžiagos, tokios, kaip riebalai baltymai“.
Kad būtų vaizdžiau, savo pacientams docentė pateikia sodo laistymo žarnos analogiją. Jeigu joje atsiranda įtrūkimas, nors ir nematomas, netrukus pamatome, kad aplink – bala. „Akių pažeidimo atveju ta „bala“ – paburkimas pačioje jautriausioje akis vietoje, geltonojoje dėmėje. Dėl to ir sutrinka matymas“, – aiškino specialistė.
DELFI kalbinta pacientė į Akių ligų kliniką pateko 2011 metais, kai vienos akis rega dar buvo gera, o kairioji staiga aptemo.
„Didžiausios diabeto sukeliamos problemos akims dvi – kad priauga nereikalingų kraujagyslių, kurios gali plyšti ir tada prikraujuoja į akį ir minėtasis paburkimas. Kai žmogus tai pajunta, kartais jau būna vėlu“, – sakė gydytoja.
Kainavo tūkstančius
J. Pakėnienei taip ir atsitiko. Plyšo kraujagyslė ir prikraujavo į akies vidų – stiklakūnį. Kai pradėjome gydymą, dešiniosios akis rega siekė 90 proc., o kairiąja matė vos metrą. Pacientę operavę tinklainės chirurgai išvalė akies stiklakūnį ir jos rega buvo pagerėjusi iki 70 proc. Nuo 2012 metų pradžios pacientė 7 kartus buvo gydyta lazeriu, tačiau rega prastėjo. 2013 metais abiem akimis matė po 30 proc.”, – kalbėjo docentė.
Tuo metu atsirado galimybė pacientus gydyti ranibizumabo injekcijomis į stiklakūnį. Problema, kad sergantiems diabetu jos iki šiol nekompensuojamos.
„Tai nėra paprasta injekcija. Vaistai švirkščiami operacinėje, tiesiai į akies obuolį. Problema ir ta, kad dėl didelės vaisto kainos pacientei buvo prieinama tik viena tokia procedūra“, – apgailestavo doc. J. Balčiunienė. Paklausta, kokia injekcijos kaina žmogui, docentė minėjo kelis tūkstančius litų.
„Amžine geltonosios dėmės degeneracija sergantiems pacientams ranibizumabas Lietuvoje kompensuojami, o diabetikams ne. Kartais net negražiai sakau – jei susirgtum kairės pusės plaučių uždegimu, gydymą kompensuotų, o jei dešinės pusės, jau ne. Kažkas panašaus ir čia. Taigi, po tos vienos injekcijos, kurią J. Pakėnienė įpirko, rega kažkiek laikėsi, tačiau pradėjo prastėti ir 2013 metais ji dešine akimi matė tik dešimt procentų, o kaire vos vieną procentą.
Kaip tik tuomet Janę iš Utenos ėmė gydyti pati doc. J. Balčiūnienė. Pacientė šiaip ne taip surinko pinigų dar penkioms ranibizumabo injekcijoms. „Kairės akies net negydėme, bet pasiekėme, kad dešinės akies regėjimas būtų atkurtas iki trečdalio. Paskutinį kartą ją mažiau lapkričio 4 dieną. Matysime, kaip seksis toliau. Tik ar dar galės pacientė rasti pinigų injekcijoms, jeigu jų reikės“, – nėra tikra gydytoja.
Kai vieniems pacientams tas pats ranibizumabas kompensuojamas, o kitiems reikia patiems susimokėti, doc. J. Balčiūnienės žodžiais, labai kebli tampa ir gydančių gydytojų situacija – vienam žmogui gali skirti centralizuotai perkamą vaistą, kitam ne.
Kodėl ne visiems ankantiems kompensuojamas gydymas?
Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutės Mikutienės kategoriška – sprendimai įtraukti ranibizumabą į centralizuotai perkamų vaistų sąrašą turi būto greiti.
„Baigiantis metams ministerija peržiūri rezervinių vaistų sąrašą. Kadangi ranibizumabas gali ne tik pristabdyti ligos progresavimą, bet ir atstatyti regėjimą, Europoje yra aukštai vertinamas, todėl mes viliamės, kad tiek Ligonių kasos, ties Sveikatos apsaugos ministerija artimiausiu metu svarstys, kad jis būtų perkeltas į centralizuotai perkamų vaistų sąrašą. Juolab, iš sutaupytų lėšų yra apie 20 mln. litų, kurie turėtų būti skiriami inovatyviems vaistams – ne tik diabetinei geltonosios dėmės komplikacijai gydyti, bet ir kitoms lėtinėms ligoms: reumatoidiniam artritui, onkologiniams susirgimams“, – DELFI sakė parlamentarė.
Pasak D. Mikutienės, kitose Europos Šalyse, kai vaistai įregistruojamas, iš karto pradedama jo kompensavimo procedūra, jeigu jis turi aukštą terapinę vertę.
„Tačiau pas mus, Lietuvoje, inovatyvių vaistų prieinamumo pacientams kelias labai ilgas. Artimiausiu metu planuoju registruoti įstatymo pataisas, kad šis procesas būtų pagreitintas“, – pabrėžė Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkė.
Pasak D. Mikutienės, taupyti žmonių sveikatos sąskaita nėra racionalu. Jei Sveikatos apsaugos ministerija ir sutaupo, Socialinių reikalų ir darbo ministerijai tai grįžta bumerangu, valstybė patiria didžiulę žalą.
„Mes turime daryti viską, kad žmonės kuo greičiau būtų pagydyti ir grįžtų į darbo rinką. Nekalbant apie tai, kad niekas Lietuvoje nevertina, kokią kančią patiria žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, tarp kurių ir diabeto sukeltos akių komplikacijos“, – sakė ji.