Šią savaitę leidinyje „Bioessays“ pasirodęs straipsnis įspėja apie labai rimtą totalinės elektrifikacijos įtaką mūsų sveikatai ir nereikalingiems kūno kilogramams.
Cirkadiniai arba paros ritmai (miego/būdravimo ciklai) ir hormonų išskyrimo ciklai yra kontroliuojami molekulinio lygmens „laikrodžio“, kuris „tiksi“ kiekvienoje žmogaus organizmo ląstelėje. Šis vidinis laikrodis eina pagal įgimtą, nepakeičiamą beveik 24 valandų ritmą ir apsprendžia labai svarbų dalyką – organizmo sistemų dermę kasdieniuose cikluose, kurie paklūsta Žemės sukimuisi apie savo ašį.
Tą įstabią dermę tarp žmogaus organizmo laikrodžio ir Žemės paros cikliškumo ardo dirbtinė šviesa ir nereguliarus maitinimasis, darbas bei miegas. Neatitikimą tarp natūralių cirkadinių mūsų organizmo ciklų ir aplinkos ritmų mokslininkai pavadino „cirkadine desinchronizacija“.
Aberdyno universiteto chronobiologų grupė, vadovaujama dr. Keti Vais (dr. Cathy Wyse) savo straipsnyje atkreipia dėmesį į tai, kaip žmogaus organizmo laikrodį išderina nereguliarus maitinimasis, miegas ir dideli darbo krūviai. Vidinio laikrodžio išderinimas, savo ruožtu, atsiliepia sveikatos problemomis ir gali lemti nutukimą.
„Elektros šviesa sudaro sąlygas žmonėms numoti ranka į Žemės paros ritmus ir sutrikdyti tų ritmų ir organizmų vidinio laikrodžio sinchroninę dermę, - pasakoja mokslininkė. – Per pastarąjį šimtmetį iš mūsų gyvenimų dingo kasdieniai mitybos, miego ir darbo ciklai. Valgome, miegame ir dirbame kada papuola. Todėl žmogaus vidinis laikrodis nebesugeba prisitaikyti prie ypatingai didelių mūsų gyvenimo nereguliarumų. Esu įsitikinusi, kad tai turi įtakos mūsų medžiagų apykaitos procesams ir kitoms sveikatos problemoms. Be kita ko, nuo to mes tunkame.“
„Mikrobų, augalų ir gyvūnų tyrimai rodo, jog vidinio laikrodžio ir aplinkos ritmų sinchronizacija yra labai svarbi sveikatai ir gyvybei – taip pat ir žmonių“, - priduria chronobiologijos specialistė.
Žmogaus organizmo vidinį laikrodį reguliuoja genetika. Jau atlikti tyrimai byloja, jog kai kurie žmonės dėl cirkadinės desinchronizacijos rizikuoja labiau nei visi kiti. Pavyzdžiui, iš ekvatorinių regionų kilusių žmonių vidiniai laikrodžiai gali būti itin susieti su paros ritmu (mat ties pusiauju paros metas ištisus metus išlieka toks pat – 12 valandų trunka šviesus paros metas, ir 12 valandų trunka tamsus paros metas). Automatiškai, ties pusiauju gyvenantys žmonės gali būti jautresni cirkadinei desinchronizacijai.
Pamaininis darbas, viršvalandžiai, dirbtinė šviesa ir 24 val. gyvenimo būdas nūdienos pasaulyje reiškia, jog cirkadinė desinchronizacija yra neišvengiama XXI a. rykštė. Nepaisant to, cirkadinius ritmus galime išsaugoti reguliariai maitindamiesi, miegodami visiškoje tamsoje ir šviesiu paros metu gaudami pakankamai natūralios šviesos, teigia K. Vais.
„Gana staigaus nutukimo atvejų skaičiaus padidėjimo priežastys nūdienos pasaulyje gali būti kur kas platesnės ir apimti ne vien mūsų valgomą maistą ir fizinį aktyvumą ar jo stoką, - pažymi publikacijos autorė. – Yra ir kitų faktorių. Vienas iš jų – cirkadinė desinchronizacija. Ji nusipelno ypatingo dėmesio. Mūsų 24 val. visuomenė už ją jau pradeda mokėti didžiulę kainą. Į ją įkalkuliuotos ir nutukimo bei antsvorio problemos.“