Praktiškai visose Europos šalyse vaistinėje dirba komanda: vaistininkas ir farmakotechnikas. Panašiai, kaip gydytojas ir slaugytojas ar odontologo padėjėjas ir odontologas. Abu yra svarbūs ir kiekvienas turi savo funkcijas. Vaistininko kompetencija yra aukštesnė, jis turi daugiau žinių, atsakomybių, galimybę vertinti vaistų suderinamumą, sąveikas, gali, esant reikalui, pakeisti vienus vaistus kitais, vertinti pacientų fiziologinius rodiklius, kartu su gydytoju spręsti vaistų vartojimo problemas ir t. t. (per 50 punktų vaistininko pareigybių apraše). Tuo tarpu vaistininko padėjėjai gali parduoti vaistus ir konsultuoti pacientus tik prižiūrimi vaistininko, turi suteikti gyventojams informaciją apie vaistinių prekių naudojimą ir vartojimą bei kt. (virš 10 punktų pareigybių apraše).
Jeigu pavyktų įteisinti nuotolinę farmakotechnikų priežiūrą, (tikėtina, kad vaistininkas kažkur sėdėtų prie ekrano ir stebėtų 3-jų farmakotechnikų darbą. Kaip praktiškai įmanoma girdėti ir suprasti vienu metu vykstančius tris skirtingus pokalbius, sunku suvokti, ypač, kai ant kortos statoma žmogaus sveikata ar net gyvybė. Visgi, siūlymo teikėjams tai atrodo visiškai normalu ir įmanoma) nukentėtų ne kas kitas, o eilinis žmogus, vaistinės klientas. Jam būtų atimta teisė atvykus į vaistinę pasikonsultuoti rūpimais klausimais su vaistininku. Liktų neįvertintos vaistų sąveikos, suderinamumas, racionalus vaistų vartojimas ir daugybė kitų aspektų, kurių įvertinti vaistininko padėjėjai neturi pakankamos kompetencijos. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad susirgus į vaistinę keliaujama pirmiausia, o pas gydytoją einama tik tada, jei ten nepavyko išspręsti savo problemos. Jei vaistinėse neliks fiziškai dirbančių vaistininkų, tikėtina, kad nesulaukę tinkamos pagalbos pacientai keliaus pas gydytojus ir taip dar labiau ilgės eilės prie jų kabinetų.
Tai kodėl siekiama tokio visuomenei nenaudingo tikslo? Yra tik vienas pagrindinis projekto teikėjų išsakomas argumentas: trūksta vaistininkų, todėl reiks uždaryti vaistines ir dėl to sumažės vaistų prieinamumas gyventojams. Kaip yra iš tiesų?
Oficialūs šaltiniai teigia, kad per 2000–2019 m. laikotarpį praktikuojančių vaistininkų Lietuvoje padaugėjo 60 proc. (nuo 60 iki 96 vaistininkų 100 000 gyventojų). Tai yra maždaug 15 proc. daugiau nei kitose Baltijos šalyse, 25 proc. daugiau nei Lenkijoje, 43 proc. daugiau nei Vokietijoje ir net 4 kartus daugiau nei Nyderlanduose. Visos prieš tai išvardintos šalys (tokių yra žymiai daugiau) sugeba išsiversti be nuotolinės farmakotechnikų priežiūros ir teikti aukštos kokybės farmacinę paslaugą savo šalies piliečiams, nors vaistininkų turi mažiau, nei Lietuva. Tai kyla logiška išvada, kad vaistininkų Lietuvoje negali trūkti ir vaistininkų trūkumo argumentas yra niekuo neparemtas.
O kaip su uždaromomis vaistinėmis ir sumažėsiančiu vaistų prieinamumu? Vėlgi, statistika rodo, kad vaistinių tinklas Lietuvoje yra gerokai tankesnis (47 vaistinės 100 000 gyventojų), nei Europos Sąjungos vidurkis (31 vaistinė 100 000 gyventojų). Tą nesudėtinga pastebėti, nes dažnai viena šalia kitos yra įsikūrusios kelios vaistinės. Žiūrint į skaičius, net jei būtų uždaryta 30 proc dabar veikiančių vaistinių, vaistų prieinamumas gyventojams vis tiek būtų geresnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Taigi, argumentas dėl vaistų prieinamumo pablogėjimo taip pat atkrenta.
Dar viena dažnai skambanti žinutė, kad teks uždaryti vaistines kaimuose ir miesteliuose, jei nebus leista farmakotechnikams dirbti su nuotoline priežiūra. Čia kyla regionų gyventojų diskriminacijos klausimas. Jei kitur dirba aukštos kvalifikacijos vaistininkas, tai kodėl regiono žmonės negali gauti tokios pačios kokybiškos paslaugos? Jie kažkuo prastesni ar antrarūšiai? Jei neatsiranda norinčių dirbti vaistininkų miesteliuose ar kaimuose esančiose vaistinėse, tai čia jau darbo organizavimo klausimas: darbo sąlygos, atlyginimas ir kt. Šiam klausimui išspręsti tikrai galima rasti kitų būdų, nei visoje Lietuvoje įteisinat nuotolinę farmakotechnikų priežiūrą. Bendrai žiūrint, jei vaistinė nuostolinga, ją bet kokiu atveju uždarys: ar joje dirbs vaistininkas, ar farmakotechnikas. Labai iliustratyvus Priekulės pavyzdys: miestelis su 1233 gyventojais turi 4 vaistines, kai Europos Sąjungoje vidutiniškai viena vaistinė aptarnauja 3000 gyventojų. Visos sėkmingai dirba ir, greičiausiai, sėkmingai dirbs toliau.
Tiesa, dar vienas argumentas, pasirodantis viešoje erdvėje yra tas, kad reikės atleisti daugybę farmakotechnikų. Tik nepaaiškinama, kodėl? Šiaip jau, darbdaviams neapsimoka jų atleisti, nes visada geriau mokėti mažesnį atlyginimą nei didesnį. Tad farmakotechnikai paprasčiausiai persiskirstytų į didesnes vaistines, kur dirbtų kartu komandoje su vaistininku.
Pažiūrėjus į norimas įteisinti Farmacijos įstatymo pataisas įdėmiau, paaiškėja, kad argumentai „UŽ“ yra iš piršto laužti. Kam reikia tokios prieš visuomenės gerovę nukreiptos pataisos? Kam ji naudinga? Galima numanyti, kad už viso šito kyšo vaistinių tinklų ausys, kurie tiesiogiai suinteresuoti pigesne darbo jėga ir didesniais pelnais. Kyla mintis, kad tikslas nėra farmacinės paslaugos kokybė bei geresnis vaistų prieinamumas. Tai patvirtina nuolat žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai, kuriuose pagrindiniu smuiku groja Kristina Nemaniūtė-Gagė (ji vadovauja Lietuvos vaistinių asociacijai, vienijančiai didžiuosius Lietuvos vaistinių tinklus), kaip užburta kartojanti tuos pačius, visuomenei nerimą keliančius ir anksčiu aptartus argumentus.
Kaip viskas baigsis, sužinosime po balsavimų Seime. Jie aiškiai parodys, kam iš Seimo narių rūpi ginti paprastų Lietuvos žmonių interesus gauti kokybišką farmacinę paslaugą, o kas turi kitų, svarbesnių už rinkėjų problemas motyvų. Jei visgi bus leista vaistininko padėjėjams dirbti nuotoliniu būdu prižiūrint vaistininkui, beliks laukti, kada ligoninėse pradės dirbti vien tik nuotoliniu būdu gydytojų prižiūrimi slaugytojai ar dantis gydys odontologo nuotoliniu būdu prižiūrimi odontologo padėjėjai. Kas žino, kaip greitai ateis laikas, kai tik Seimo narių padėjėjai dirbs Seime, Seimo narių prižiūrimi nuotoliniu būdu.