– Tuberkuliozė yra išgydoma, todėl mes visi – ir politikai, ir medikai, ir pats ligonis, turime dėti visas pastangas ją nugalėti. Ypač, kai nustatoma atspari vaistams tuberkuliozė. Pasaulio sveikatos organizacija savo strategijose yra aiškiai įvardijusi du pagrindinius tikslus – ne mažiau kaip 70 proc. naujų tuberkuliozės atvejų išaiškinamumas ir 80 proc. atvejų išgydymas. 2012 m. Lietuva išaiškino 78 proc. naujų atvejų ir išgydė 85 proc.
– Kitaip sakant, nors pagal sergančiųjų skaičių padėtis pasaulio mastu pas mus nėra gera, tačiau ji kontroliuojama?
– Taip. Tačiau daugiausia rūpesčių kelia 5–6 proc. ligonių, nutraukusių gydymą. Atrodytų, nedaug – 30–50 ligonių visos šalies mastu, tačiau jie yra priežastis atspariai vaistams tuberkuliozei plisti – gydyti tokius ligonius be galo sunku, brangiai kainuoja, ir jie platina būtent atsparią vaistams tuberkuliozės formą. Laimei, vaistų turime pačių pažangiausių, jų pakanka. Bet jie yra stiprūs, turi daug pašalinių poveikių, ligoniai juos prastai toleruoja. O jei dar vartojama alkoholio, išeina labai pavojingas mišinys. Bet, manau, pirmiausia turime galvoti apie priežastis. Atsparią vaistams tuberkuliozę „sukūrė“ žmogus, todėl pirmiausia turime laiku diagnozuoti naujus atvejus ir juos iki galo išgydyti.
– Daugelį ligų žmonės „užsidirba“ dėl savo neatsakingumo, netinkamo gyvenimo būdo. Kuo tuberkuliozė nuo jų skiriasi, jei vadinama skurdo arba socialine liga?
– Iš tikrųjų pastaruoju metu požiūrį keičiame. Pastaraisiais metais, analizuodami duomenis, pastebėjome, kad šiai ligai atsirasti socialinė aplinka turi vis mažiau įtakos, asocialūs asmenys sudaro tik 20–30 proc. sergančiųjų. Serga žmonės, turintys darbą, ganėtinai geras pajamas, kartais net užimantys geras pareigas, be to, pensininkai, studentai, paaugliai. 70 proc. atvejų užsikrečiama šeimoje.
Taip pat rizikuoja susirgti keliaujantieji į Azijos šalis (Indiją, Pakistaną, Turkmėnistaną, Kirgizstaną ir kitas), kur galimybė sutikti žmogų, sergantį tuberkulioze, žymiai didesnė nei Lietuvoje. Dažniausiai suserga žmonės, netausojantys savęs – per daug dirbantys, neskiriantys užtektinai dėmesio mitybai, poilsiui, sveikatai. Pašiurpstame, kai pas mus ateina pacientai, dešimt metų nebuvę pas jokius gydytojus.
Žinoma, nesakau, kad geriausia būti bedarbiu, tai taip pat didelis psichologinis stresas, tačiau visiškai savimi nesirūpinti taip pat yra netinkamas elgesys. Sunki liga tarsi perbraukia visą gyvenimą.
Be jokių abejonių, tarp ligonių turime ir piktnaudžiaujančių alkoholiu žmonių (alkoholizmo diagnozę gali nustatyti tik gydytojas narkologas, mes tuo neužsiimame), kurie nutraukia gydymą ir gydosi ne vieną kartą.
Manau, savivaldybės, ypač Vilniaus, turėtų imtis griežtesnių priemonių. Jungtinių Amerikos Valstijų pasiekimus vertiname įvairiai, tačiau norėčiau pateikti vieną pavyzdį, kaip jos įveikė atsparios vaistams tuberkuliozės epidemiją, kuri 1991 metais buvo kilusi Harleme, Niujorko juodaodžių kvartale. Pas kiekvieną ligonį kasdien važiuodavo specialiai apmokytas medicinos darbuotojas, sugirdydavo vaistus ir duodavo 5 dolerius. Dauguma ligonių kitą dieną jo jau laukdavo...
Dviračio išradinėti nereikia – daugelis Europos šalių kovoja su tuberkulioze, skirdamos socialinę paramą besigydantiesiems ambulatoriškai. Žinoma, dažnai toks gydymas neįmanomas, reikia gydytis stacionare. Kai kuriais atvejais teismo sprendimu tenka skirti ir priverstinį gydymą. Tačiau sąlygos Alytaus stacionare tikrai neblogos, ligoniai būna patenkinti. Laisvė daugeliui žmonių yra nepakeliama – tuomet jie nesigydydami tampa priešais ne tik sau, bet ir visuomenei.
– Sakykim, pradėjau kosėti ir kosėju gana ilgai. Ar šeimos gydytojas poliklinikoje kaip galimos ligos priežasties bandytų ieškoti tuberkuliozės?
– Iš tikrųjų gal ir nebandytų. Tuberkuliozė neturi specifinių simptomų. Kosulys, temperatūra, svorio kritimas ir t. t. yra vadinamieji nespecifiniai simptomai. Tačiau jei ligonis rūpinsis savo sveikata, nepagerėjus būklei, vėl kreipsis į gydytoją, tuomet bus paskirta rentgenoskopija, kuri ir parodys pakitimus plaučiuose, jei tokių yra. Tai pagrindinė diagnostikos priemonė tuberkuliozei nustatyti. Gydytojams per paskaitas nuolatos sakau, į kokius atvejus būtina atkreipti dėmesį. 70 proc. atvejų diagnozuojama būtent tada, kai žmogus pats kreipiasi su skundais.
– Sovietiniais laikais kartą per metus buvo privaloma „persišviesti“ plaučius. Ar tai nepadėtų diagnozuojant naujus tuberkuliozės atvejus? Ar tai tiesiog įsitikinimas, kad savo sveikata mus turi priversti rūpintis valdžia?
– Ir dabar yra Vyriausybės patvirtintas sąrašas profesijų, kurių atstovams privaloma kartą per metus pasitikrinti plaučius (dirbantieji su vaikais, su žmonėmis, su sergančiaisiais tuberkulioze ir t. t.). Tačiau nemanau, kad tokie didžiuliai pinigai skiriami tikslingai, vienam tuberkuliozės atvejui išaiškinti skiriamos lėšos, kurias būtų galima skirti gydymui. Sakykim, žmogus pasidarė rentgenogramą, o po mėnesio užsikrėtė. Neseniai atliktas tyrimas jokių pakitimų nerodė, tuberkuliozės diagnozė atmetama iki kito planinio tyrimo... Jei būtų mano valia, aš sutrumpinčiau profesijų sąrašą, tačiau šeimos gydytojui ar pulmonologui suteikčiau daugiau galimybių skirti rentgenogramą, kilus įtarimų dėl tuberkuliozės. Žinoma, turintieji kontaktų su ligoniais turi būti tiriami privalomai.
– Vis dėlto, kad ir ką kalbėtume, žmonės tuberkuliozę laiko gėdinga. Ar pasitaiko, kad stengiamasi nuslėpti ligą?
– Iš tikrųjų kartais žmonių požiūris į sveikatą yra nesuvokiamas. Rodos, žmonės išsilavinę, tačiau kai, nustačius tuberkuliozės atvejį, patariame išsitirti šeimos nariams, jie užima gynybinę poziciją: man nieko nėra, aš sveikas, ko čia prisikabinot... Moterys kartais slepia draugų, sakykim, grįžusių iš įkalinimo įstaigų, ligas. Išaiškinam per vaikus – kai jie suserga. Tokių atvejų neturėtų būti.