Apie tai, kas nutiko, socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalijo Kauno rajono GMPS skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė Rosita ir paramedikas Andrius.
Pateikiame jų pasakojimą:
„Gruodžio 31-ąją apie 14 valandą gavome skubų iškvietimą – be sąmonės nukritęs 8 metų berniukas, kuriam prasidėjo traukuliai. Pirma atėjusi į galva mintis – epilepsijos priepuolis. Su švyturėliais beskubant į kvietimą, planuojant savo veiksmų seką pusiaukelėje sulaukėme skambučio iš dispečerės. Pastaroji pranešė, jog vaikas neserga epilepsija ir traukuliai dar vis tęsiasi. Atvykome į vietą – tai buvo didelis daugiabutis su berods 6 laiptinėmis. Mums suteiktoje informacijoje buvo tik buto numeris bei aukštas, tačiau, kuri laiptinė ir kokį lauko durų kodą suvesti net nenumanėme. Pagal buto numerį spėjimo būdu nuskubėjome prie laiptinės, tačiau surinkus buto numerį niekas durų neatidarė. Pamėginome dar kartą, tačiau – baigtis ta pati. Pamėginome skambinti numeriu, iš kurio buvome kviesti – jokio atsako. Iškart supratome, kad kažkas čia ne taip. O minutės tiksi... Mūsų laimei, į namą kaip tik ėjo kvietėjo kaimynė, kuri mus įleido. Ir tuomet nutiko tai, kam išvis nebuvome pasiruošę: vos užlipus į reikiamą aukštą, buto tarpduryje suklumpa lengvai apsirengęs, pusiau sąmoningas vyras, kuris pradeda šaukti „ten du vaikai, ten du vaikai, aš nesuprantu kas darosi!“ Mes akimirkai stabtelėjome, toks sutikimas tikrai suglumino ir išmušė iš vėžių. Kaip įprasta, pirmas mūsų klausimas buvo „kas nutiko?“, tačiau vyras, tiesiog gulėjo ant nugaros, atrodė lyg tuoj praras sąmonę ir viskas, ką galėjo pasakyti buvo „ten vaikai!“. Prasibrovę pro vyrą svetainėje radome sukniubusį, silpnai kūkčiojantį berniuką. Prie įėjimo durų gulintis vyras vis dar prašė padėti vaikams ir pasakė, jog kitame kambaryje yra mergaitė. Apie 10 metų mergaitę radome kitame kambaryje, lovoje. Ji buvo nesąmoninga, griežė dantimis. Daugiau apžiūrėti nespėjame... Mums patiems pradėjo temti akyse, darytis silpna. Abu atsisukome vienas į kitą ir kartu paklausėme „jauti?“. Suvokėme, jog tai ko gero bus apsinuodijimas dujomis ir labai greitai galime tapti kitomis šio apsinuodijimo aukomis. Greitai griebėme vaikus ant rankų ir paskutinėmis jėgomis išnešėme juos į koridorių, kuo skubiau ištempėme ir jų tėvą. Sekantis žingsnis buvo pradėti nukentėjusiems tiekti deguonį.
Čia GMP komandai teko pasidalinti darbais. Kol medikė apžiūrėjo šeimą, paramedikas bėgo atnešti deguonies ir kviesti pagalbos. Andrius tęsia pasakojimą: „Bebėgant link automobilio toliau jaučiau, kad buvo silpna, lyg temo akyse. Pranešiau dispečerei apie esamą nukentėjusių padėtį, paprašiau sukviesti reikalingas tarnybas bei dar bent vieną greitosios medicinos pagalbos brigadą ir perspėjau, jog mūsų – abiejų GMP komandos narių – būklė gali bet kada pablogėti. Lauke surikau „pagalbos!“ tam, kad pritraukčiau kaimynų dėmesį – kaimynų, kurių pagalba bus naudinga gelbėjant galimai ant plauko kabančias gyvybes.
Tuo tarpu medikė vertino šeimos sveikatos būklę bet kurią sekundę pasiruošusi, jei reikės, pradėti gaivinimą.
Vos tik deguonis pasiekė reikiamą aukštą, kuo skubiau pradėjome jį tiekti nukentėjusiems tikėdamiesi, kad jie pilnai atgaus sąmonę… Mūsų laimei taip ir nutiko! Berniukas atsimerkė, vis dar verkdamas sugebėjo pasakyti savo vardą bei amžių, mergaitė atgavo sąmonę bei pašnekinta taip pat atsakė į klausimus, vaikučių tėvas po truputį pradėjo jaustis geriau. Užplūdo palengvėjimas ir nuostabus šilumos jausmas. Tuo metu kaimynai suskubėjo su antklodėmis, atnešė vandens, užsuko dujas ir padėjo kaip tik galėjo. Atvykus reanimobiliui bei kitoms tarnyboms pacientų būklė jau buvo stabili, vaikus rankose nunešėme į reanimobilį, o tėvą paguldėme į savo GMP automobilį. Tarnybas palikome dirbti savo darbą, o pacientus transportavome į klinikas. Vėliau sužinojome, jog šeimos būklė stabili ir visgi tai buvo apsinuodijimas smalkėmis.
Mūsų Rosita ir Andrius kukliai sako: „Gal tai ir sėkmės istorija, bet norėtume, kad netapatintumėte mūsų su herojais. Mums tai buvo dar vienas budėjimas, dar vienas kvietimas ir dar viena sudėtinga situacija, su kuria susidorojome. Tikrieji herojai šioje situacijoje buvo neabejingi kaimynai kurie atsiliepė į pagalbos šauksmą, o pats didžiausias herojus buvo vaikų tėvas, parodęs savo tėvišką meilę, laiku iškvietęs pagalbą, sugebėjęs išlaikyti save sąmoningą ir iš paskutinių jėgų sugebėjęs atidaryti duris. Visa ši situacija galėjo baigtis didžiule tragedija, tačiau rūpestingo tėvo dėka viskas buvo padaryta laiku.“