Kartais net kelios iškart. Ramiai ir oriai nugyventi paskutiniąsias savo gyvenimo dienas daugeliui žmonių padeda slaugos ligoninės. Tačiau viešumoje kartais tenka išgirsti apie jas ir ne itin palankių atsiliepimų, rašoma pranešime spaudai. Kokių?
Slaugos ligoninės mūsų šalyje dirba visu pajėgumu, jose retai būna laisvų lovų. Pagrindiniai tokių įstaigų ligoniai – dažniausiai senyvo amžiaus, itin sunkiomis ligomis sergantys žmonės. „Tai patys sudėtingiausi pacientai, turintys galybę nusiskundimų, tiek fizinių, tiek psichinių sutrikimų. Alzhaimerio, Parkinsono ligos, būklės po išeminio, hemoraginio insulto, po kaulų lūžių, senatvinė demencija, širdies nepakankamumas, paskutinių stadijų vėžys, išsėtinė sklerozė – tai tik kelios dažniausios diagnozės, – pasakoja vienos didžiausių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių Lietuvoje Vilkėpdės ligoninės gydytoja psichiatrė Jūratė Kotomin.
Specialiai vaistais ligonių niekas negirdo
Vieną pagrindinių mitų, neva slaugos ligoninių pacientai yra pripumpuojami raminamųjų vaistų, pririšami prie lovų, kad būtų patogūs juos prižiūrinčiam personalui, J. Kotomin pakomentuoja taip: „Ligonių specialiai vaistais niekas tikrai negirdo. Kiekvienas pacientas yra gydomas pagal individualų, būtent jam sudarytą planą, gydytojui tiksliai išanalizavus žmogaus negalavimą, įvertinus galimą komplikacijų riziką.
Kažkodėl ydingai manoma, kad vaistais „prišertas“ žmogus bus ramus ir patogus. Anaiptol. Pernelyg apdujęs nuo vaistų ligonis jausis tik blogiau, o ir jį prižiūrinčiam slaugytojui bus tik sunkiau, mat žmogus pats nepajėgs valgyti, atlikti gamtinių reikalų, jam bus sunku judėti, ilgainiui atsiras pragulų, kurias reikės prižiūrėti, – pasakoja gydytoja psichiatrė. – Beje, dauguma kažkodėl pamiršta, kad slaugos ligoninėse gulintys senyvo amžiaus sunkiai sergantys pacientai (beje, virš 80 procentų visų ligonių – nevaikštantys) dažniausiai ir privalo vartoti vienokių ar kitokių vaistinių preparatų. Neretai net po kelis per dieną.
Pamiršta ir tai, kad šie žmonės, net ir nebūdami slaugoje, o gulėdami ligoninėje ar prižiūrimi namie taip pat vartodavo raminamųjų, migdomųjų ar kitokių preparatų“. Pasak pašnekovės, kai pacientas atvyksta į slaugos ligoninę, pirmosios pora savaičių jam dažniausiai būna išties labai sunkios. Natūralu, kad tuo adaptacijos laikotarpiu ligonis būna dirglesnis, prasčiau miega, valgo, jo būklė gali netgi pasunkėti. Ilgainiui apsipratus, situacija pagerėja.
Ne visada sergantįjį įmanoma prižiūrėti patiems
Dar vienas itin dažnas mitas apie slaugos ligonines – tas, kad jos niekada neatstos gydymosi ir priežiūros namie, tarp savų sienų. Tie, kas atiduoda savo artimąjį į slaugą, yra laikomi beširdžiais, nes juk iš tokių įstaigų pacientai dažniausiai iškeliauja ne atgal pas savus, o į aną pasaulį.
J. Kotomin šiam teiginiui taip pat nepritaria.
„Slaugos ligoninė tikrai nėra savi namai ir niekada negalės jais būti. Tai nėra įprasta žmogui aplinka, čia jis galbūt kitaip maitinamas nei yra pratęs, jį supa svetimi asmenys. Tačiau į slaugos ligoninę pacientai ir patenka ne atsitiktine tvarka. Siuntimą į slaugos įstaigą išrašo šeimos gydytojas. Kartu su ligonio artimiausiais sprendžiama, kokia žmogaus būklė, ar jam galima gydytis namie, ar juo ten bus tinkamai pasirūpinta. Juk liga ligai nelygi. Dauguma mūsų pacientų yra vieniši senukai, nebeturintys artimųjų arba kurių vaikai yra toli užsienyje, negalintys prižiūrėti savo tėvų, senelių. Galų gale ne visais atvejais namie ir įmanoma patiems prižiūrėti sergantįjį.
Kartais tam būtinos specialios medicininės žinios, kartais – speciali įranga, jei ligonis nejuda pats. Tuo tarpu slaugos ligoninėje dirba įvairių sveikatos priežiūros specialistų grupė: tai gydytojai, slaugytojai, medicinos psichologai, kinezeterapeutai, ergoterapeutai, masažuotojai, socialiniai darbuotojai, savanoriai, – pastebi J. Kotomin. – Kadangi, kaip ir minėjau, slaugome išties sunkių būklių ligonius, natūralu kad dalis jų ir miršta pas mus. Kai kurie pacientai (ar jų artimieji) pas mus atvyksta jau žinodami, kiek daugmaž jiems dar liko. Tą žinojimą lemia paskutinės tam tikrų ligų stadijos, kai pamažu pradeda trikti atskirų organų ar viso organizmo veikla. Tačiau nė vienas neatvyksta į slaugą sąmoningai čia numirti. Visi turi vilties“.
Anot gydytojos psichiatrės, blogiausia tai kad mes, lietuviai, nemokame, bijome kalbėti apie mirtį. Mums sunku ją pasitikti. Dar sunkiau susitaikyti su netektimi. „Mirtis ir gedėjimas išprovokuoja daugybę jausmų. Neigimą, pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą. Vieni žmonės natūraliai išgyvena visus jausmus, kiti kuriame nors „užstringa“. Pavyzdžiui, pykčio ar neigimo. Ir tuomet nesvarbu joks žinojimas, kad artimasis sirgo nepagydomai, kad vilties nebuvo. Prasideda kaltųjų paieškos. O kai kaltė kažkam suverčiama, natūralu, jog pačiam palengvėja,“ – tvirtina medikė.
Papildomi „susimokėjimai“ neišsprendžia dėmesio trūkumo
Gana dažnai tenka girdėti ir pasakymą, jog slaugos ligoninėse tenka už daug ką mokėti, jei nori, kad tavo artimas žmogus būtų tinkamai ir nuolat prižiūrimas, kad jam būtų suteiktos geresnės sąlygos, nes įstaigos – dauguma senos, perpildytos, palatose trūksta privatumo ir pan.
Pasak Vilkpėdės ligoninės vyriausiosios slaugos administratorės Liubovės Pozniak, pagal sutartį su teritorine ligonių kasa, paciento priežiūra ligoninėje yra apmokama. „Kas konkrečiai yra apmokama, o kas ne – reglamentuoja daugybė teisės aktų. Jų žmonės dažniausiai nežino, tad labai daug su jais apie tai kalbamės, aiškiname. Būtiniausiomis priemonėmis, vaistais pasirūpina įstaiga, tačiau kartais pacientų artimieji pageidauja neva geresnių, populiaresnių, reklamose matytų vaistų. Tuomet vėl kalbamės, kuo negalime pasirūpinti, kas tikrai nėra būtina. Taip, mūsų sveikatos sistema nėra tobula, tačiau visada stengiamės rasti optimaliausią išeitį“, – pasakoja L. Pozniak.
Kalbant apie papildomas priemokas, anot pašnekovės, nepaisant visų švietėjiškų kompanijų, dauguma žmonių vis dar kažkodėl mano, kad primokėjus jų artimuoju bus pasirūpinta išskirtinai gerai, tikisi, kad tuomet personalas prie sergančiojo budės nuolat. „Šiuo metu beveik visur trūksta personalo. Gydytojų ir slaugytojų stygių stengiamės kompensuoti kitų specialybių darbuotojais, kurie galėtų daugiau bendrauti su pacientais. Papildomi „susimokėjimai“ neišsprendžia dėmesio trūkumo. Visi ligoniai yra lygūs, visais turime pasirūpinti, pamaitinti, prižiūrėti. Mums taip pat labai svarbu, kad žmogus būtų lankomas artimųjų, tad padedame susisiekti su toli esančiais giminaičiais, turime interneto ryšį“, – teigia Vilkpėdės ligoninės vyriausioji slaugos administratorė.
Pašnekovė tvirtina, kad jų ligoninėje iš viso yra 79 palatos, didžioji jų dalis – keturvietės, taip pat yra ir vienviečių, dviviečių palatų. Dalyje palatų žmonės gali gulėti po tris, penkis ar šešis. „Į mažesnes palatas paprastai guldomi sunkesni, nepagydomomis ligomis sergantys pacientai. Sąmoningi, lengviau negaluojantys ligoniai patys prašosi kaimynystės, kad palatoje turėtų su kuo bendrauti. Jei palatoje atliekamos kokios nors procedūros, keičiamos sauskelnės, pacientas atskiriamas širma, jei palatoje yra pašalinių, pastarieji visada mandagiai paprašomi trumpam išeiti. Taigi, sąlygos tikrai yra normalios. Aišku, visada galėtų būti dar geriau“, – pasakoja L. Pozniak.
Būtinas tarpusavio bendradarbiavimas
Pasak J. Kotomin, žmonės, kurių artimieji guli slaugos ligoninėje, dažniausiai jaučia savotišką kaltę, bejėgiškumą, taip pat apmaudą, kad patys negali pasirūpinti sergančiaisiais. Į daugelį dalykų reaguojama gana jautriai, kartais pernelyg priekabiai. Nors tokių amžinai viskuo nepatenkintų žmonių buvo, yra ir, matyt, bus visada, pamažu gausėja gretos tokių, kuriems slaugos ligoninėje patiko, kurie gydytojus ir slaugytojus mini tik šiltu žodžiu, rekomenduoja kitiems.
J. Kotomin taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nepaprastai didelę įtaką tiek paties sergančiojo, tiek jo artimųjų psichologinei būklei, adekvačiam situacijos suvokimui turi bendravimas ir bendradarbiavimas su personalu.
„Tik tarpusavyje kalbėdamiesi, būdami atviri ir išsakydami savo norus bei nuogąstavimus, galime geriau suprasti vieni kitus, išsiaiškinti savo galimybes ir dėl to pasiekti geresnių rezultatų, – pastebi medikė. – Nė vienas slaugos ligoninių darbuotojas ligoniui nedaro nieko blogo specialiai. Priešingai, šią specialybę renkasi tie žmonės, kurie nori ir gali padėti kitiems. Kartais būna nepaprastai sunku, kai nori padėti sergančiajam, bet negali arba kai bręsta nepagrįstas konfliktas. Norisi išvengti pykčių, deja, ne visada pavyksta.
Kad galėtume geriau suprasti vieni kitus, personalo prašome įsivaizduoti, kaip jie jaustųsi konkretaus ligonio vietoje, kai žmogus pats negali atsikelti, nusiprausti, pavalgyti, nueiti į tualetą, bendrauti, užsiimti mėgstama veikla, kai nuolat jaučia skausmą. Taip pat prašome pagalvoti, kaip jaučiasi artimieji, kurie mato bejėgį giminaitį, nori padėti, bet nepajėgia. Pacientų artimųjų savo ruožtu prašome pamąstyti, kaip jie jaustųsi personalo vietoje, kai vienu metu dėmesio, pagalbos, priežiūros reikia ne vienam ir net ne dviem pacientams, kai per trumpą laiką žmones reikia pamaitinti, nuprausti, pakalbinti, išklausyti, paguosti, pakelti, nuvežti, taip pat nepamiršti pildyti kiekvieno ligos istoriją. Ir ką reiškia tokioje situacijoje vietoj paprasčiausio supratimo, galbūt dėkingumo žodžių, sulaukti priekaištų, kad nepakankamai greitai sukosi, priėjo, prižiūrėjo. Įsivaizdavus save kito vietoje, bendradarbiavimas pasidaro paprastesnis, lengvesnis“.
Darbas slaugos ligoninėje, anot J. Kotomin, nepaprastai prasmingas, tačiau nelengvas. Darbo krūvis – didžiulis, o tempas – greitas. Kasdien susiduriama su negatyviomis emocijomis, sunkiomis ligomis, gana dažnai – su mirtimi. „Nors tai – mūsų darbo dalis, nors stengiamės giliai į širdį viso to nepriimti, visgi esame žmonės. Kartais kai kuriose situacijose ir mes patys jaučiamės bejėgiai ką nors pakeisti. Nepaisant to, vis tiek stengiamės nenuleisti rankų, būti pozityviais. Geranoriškesniais raginame būti su mūsų pacientų artimuosius. Tai ligoniui padeda jaustis geriau“, – teigia gydytoja. Anot medikės, artėjantis šventų Kalėdų laikotarpis – puikus metas pamėginti tokiais tapti. Taip pat pabūti su savo tėvais, seneliais, padėkoti už kartu praleistas gražias akimirkas ir tokiu būdu padėti jiems kiek įmanoma ramiau ir oriau išgyventi likusį laiką.