Skaidrei dabar 42-eji. Prieš ketverius metus besilaukiančiai moteriai buvo diagnozuota Laimo liga. Tiesa, tikrąją ligą ji išgirdo tik iš šešto gydytojo lūpų.
Septintą mėnesį nėščiai moteriai pasireiškė pagrindinis šios bakterinės infekcijos (dar vadinamos Laimo borelioze) simptomas - odos bėrimas, kuris atsiranda įkandimo vietoje praėjus 1-4 savaitėms. Bėrimas yra didesnis nei 3 cm diametro (ligai progresuojant plinta ir toliau) ir dažniausiai atsiranda erkės įsisiurbimo vietoje.
„Mano situacija buvo netipinė tuo, kad Laimo liga susirgau būdama nėščia. Tuo metu man pasireiškė tradicinis simptomas – vadinamoji raudona dėmė su baltu taikiniu per vidurį, toks tarsi raudonas žiedas, plintantis įvairiose kūno vietose ir paprastai ten, kur būna įkandimas.
Man ta dėmė atsirado ant čiurnos ir ėmė plisti pačiame viduržiemy. Kai kreipiausi į gydytojus, visi matė tik mano didelį pilvą, mat buvau jau septintą mėnesį nėščia, ir, pažiūrėję į raudoną dėmę, mažiausiai galvojo apie erkes. Tik 4 iš 6 specialistų manęs paklausė, ar man galėjo būti įkandus erkė, bet kadangi aš tos erkės nemačiau ir nebuvo jokių pojūčių, kad ji man būtų buvusi įsisiurbusi, mano atsakymas, aišku, buvo neigiamas“, - pasakojo Skaidrė.
Moters teigimu, kai kurių poliklinikos gydytojų praktikoje ji tapo pirmas atvejis, kai ateina nėščioji, serganti Laimo liga.
„Niekas nežino, nei kaip tai veikia nėščiąją, nei kaip tai paveiks vaisių, kaip gimdyti ar kokius vaistus gerti – niekas neišmanė, nes praktikoje nesusidūrė. Kiek pati mėginau domėtis, tai kiek raminančios informacijos buvo tik mamų forumuose, tačiau forumas – nei gydytojas.
Palikusio šio gydytojo kabinetą Skaidrė koridoriuje atsitiktinai sutiko savo ginekologę, kuri, pamačiusi moters veidą ir išklausiusi jos istoriją, pasikvietė į kabinetą, apžiūrėjo koją.
„Jai kilo įtarimas, kad tai gali būti infekcinio pobūdžio susirgimas, tad ji ir sako – rašau tau siuntimą, važiuok į ligoninę“, - pasakoja dabar jau keturių vaikų mama.
Tačiau infekcinėje ligoninėje ją pasitiko dar vienas nusivylimas.
„Nuvykau į infekcinę ligoninę ir, mano nelaimei, mane priėmė labai jauna medikė, kuri galbūt dar buvo rezidentė. Ji pamatavo mano temperatūrą, apžiūrėjo raudoną dėmę ant kojos, kuri nepriminė tipiškos, Laimo ligai būdingos dėmės, ir, gūžtelėjusi pečiais, išleido namo. Kadangi pasakiau, kad briliantinė žaluma XXI a. man neatrodo rimtas vaistas, ji pasiūlė kitą ir tiesiog patarė stebėti tą vietą“, - su kartėliu DELFI pasakojo pašnekovė.
Tuo pačiu siuntimu ji nuėjo pas kitą poliklinikos gydytoją. Medikė buv „aukšto lygio, turinti medicinos mokslų daktarės laipsnį“, tačiau Laimo ligos atpažinti jai tai nepadėjo.
„Tada pakliuvau pas sąnarių gydytoją. Ji man pradėjo įtarinėti visai kitas ligas, tačiau pati pasiskaičiusi apie simptomus, nesidariau jos siūlytų tyrimų, nes jie gana brangūs ir vis vien supratau, kad jie ne nuo to, kaip aš jaučiuosi“, - beviltišką situaciją atpasakojo Skaidrė.
Kelionė tęsėsi. Reikėjo apsilankyti pas dermatologą, tačiau vizitas buvo paskirtas tik vasario pradžioje, kai jau po kelių savaičių moteris turėjo gimdyti.
Tyrimų rezultatai iškart patvirtino Laimo ligą. Moteris žinią priėmė su panika, tačiau brandaus amžiaus medikas ją nuramino, paguodė, pasakydamas, kad neseniai jo draugo žmona sėkmingai pagimdė, turėdama tą pačią diagnozę.
„Sako, nebijok, vaikui nieko nebus, išgersi antibiotikus ir pasveiksi“, - gydytojo žodžius mena moteris.
Tada sekė 3 savaičių antibiotikų kursas, po kurio, Skaidrės teigimu, ji atsisveikino su liga. Dingo tiek dėmė, tiek neaiškus silpnumas, ją kamavęs nuo 5-6 nėštumo mėnesio.
„Tai buvo jausmas, kai sėdi prie kompiuterio ir jautiesi, tarsi kaulų nebūtų, tarsi kūnas laikosi tik ant sausgyslių ir sąnarių. Toks šaltienos pojūtis“, - teigė daugiavaikė mama.
Tačiau po vaistų būklė pagerėjo, vaikas gimė sėkmingai, liga jam nepakenkė. Deja, moters ramybė ir laimė truko neilgai.
„Praėjus metams ir trims mėnesiams po vaiko gimimo, ėmiau jausti, kad man labai keistai skaudą galvą, ko nebūdavo anksčiau – niekada tuo nesiskųsdavau. Tai buvo tikrai retas pojūtis, aplankydavęs nebent po taurės jauno vyno.
Šnekėdama su vaikų gydytojomis žinojau, kad esant tam tikriems Laimo ligos atvejams, galimas vienos veido pusės paralyžius. Netikėtai pajutau, kad šyptelėjus ar sukandus dantis, man lyg ir traukia vieną veido pusę, ji lyg ir aptirpsta, suspazmuoja ir sunkiai atsileidžia“, - teigė Skaidrė.
„Patekau pas tą pačią poliklinikos gydytoją, pas kurią jau teko nesėkmingai pabuvoti anksčiau. Ji, išgirdusi mano istoriją, kiek pasipiktino – kaip čia taip, kad ji esą nesugebėjo nustatyti diagnozės. Na, bet šaukštai jau po pietų – ligą rado kiti ir kaip ir apgydė. Nusiuntė mane padaryti bendruosius tyrimus, kurie daromi poliklinikoje, ir jie vėl parodė blogus rezultatus – bujojančią Laimo ligą.
Gydytojai tai buvo pirmas atvejis jos praktikoje, tad ji konsultavosi su kolegomis iš Santariškių klinikų. Gydytojų verdiktas buvo toks, kad tikriausiai nėštumo metu vartoti antibiotikai buvo per silpni, tačiau kitokių tuo atveju ir nebuvo galimybės vartoti, nes iki gimdymo buvo vos kelios savaitės likę“, - apie ligos sugrįžimą pasakojo moteris.
Jai paskyrė naują antibiotikų kursą, „vos ne veterinarines tabletes, kur jau rydama jas bijojau nepaspringti“, liūdnai juokėsi pašnekovė. Po šio kurso, praėjusio be jokio šalutinio poveikio, Laimo liga atsitraukė ir jau ketverius metus nebejaučia jos simptomų, kurie veiktų centrinę nervų sistemą – galvos svaigimo, veido raumenų spazmų ir panašiai.
Tiesa, viskas nėra vien rožėmis klota.
„Taip, yra problemų su sąnariais. Nežinau, ar turėčiau problemų šiaip, jei nebūtų diagnozuota Laimo liga, tačiau tos problemos nėra labai rimtos. Kartais būna sąnario užsirakinimo pojūtis, sąnario „nesusivedimo“ pojūtis, tačiau visa tai sprendžiu fizine veikla, maisto papildų vartojimą ir dietos koregavimą, kas apskritai teigiamai veikia sąnarius ir visą kūną. Taip, tai veikia mano sąnarius, tačiau aš nesu invalidė“, - optimizmo nestigo Skaidrė, kuri džiaugėsi savo „sėkme“ - gydytis didžiausiame šalies mieste.
„O kas būtų nėščiajai periferijoje, kur priežiūra nėra tokio aukšto lygio? Net baisu pagalvoti. Todėl visoms nėščiosioms aktyviuoju erkių laikotarpiu saugoti save kaip įmanoma – naudoti purškalus, kiek sveikata leidžia, dėvėti ilgus drabužius, apsižiūrėti grįžus ir negalvoti, kad įkando ir praeis“, - patarė mama.
Vakcinos nėra: ką privalu žinoti
Viena plačiausiai žinomų erkių platinamų ligų – erkinis encefalitas. Sergamumas šia liga per paskutinius du dešimtmečius didėja visoje šalyje. Gera žinia ta, kad vakcinos nuo erkinio encefalito efektyvumas siekia iki 98 procentų.
Kita dažna šalyje erkių platinama liga – Laimo liga. Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenimis, sergamumas šalyje ja per pastarąjį dvidešimtmetį išaugo daugiau nei pusantro karto.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras informuoja, kad žmogaus užsikrėtimo Laimo liga principas panašus į erkinio encefalito. Siurbdama kraują, erkė į žaizdą suleidžia skysčius, kuriuose yra borelijų, ligos sukėlėjų.
Pirmajai ligos stadijai būdingi bendri infekcijos požymiai ir migruojanti eritema (Erythema migrans), atsirandanti erkės įkandimo vietoje, dažniausiai praėjus 1-4 savaitėms po įsisiurbimo, nors kartais eritema gali išsivystyti ir anksčiau arba tik po 2 mėnesių. Bėrimas yra didesnis nei 5 cm ir plečiasi. Eritema susiformuoja 80-90 % atvejų.
Daliai ligonių kartu su eritema pasireiškia ir neryškių bendro pobūdžio negalavimų: silpnumas, galvos, sąnarių ir raumenų skausmai, gali pakilti temperatūra. Ligoniams išsivysto limfadenitas.
Trečiosios stadijos metu vystosi progresyvi audinių destrukcija: atrofinis lėtinis akrodermatitas, lėtinis radikulomielitas, encefalomielitas, gali pasireikšti lėtinis skausmo sindromas, raumenų silpnumas, ataksija, atminties susilpnėjimas, pažeidžiami kelių, pečių, alkūnių, net ir smulkūs sąnariai. Sąnarių patologija, sergant Laimo liga primena reumatoidinį artritą.
Gydymo efektyvumas priklauso nuo ankstyvos ligos diagnostikos. Persirgus Laimo liga, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus šia liga gali susirgti pakartotinai. Nors vakcinos nuo šios ligos nėra, tačiau padeda priemonės (repelentai), atbaidančios erkes, šviesių rūbų dėvėjimas, įdėmus kūno apžiūrėjimas po iškylos gamtoje.