Tyrimai įrodė ryšį tarp raudonos mėsos ir vėžio rizikos
„Kadangi žmonių mitybos įpročiai labai įvairūs, mokslininkams tenka atlikti didžiulius tyrimus, kuriuose dalyvautų daug žmonių. Mat tik taip galima nustatyti, koks maistas galėtų apsaugoti nuo vėžio ir koks gali padidinti vėžio riziką. Vis dėlto tyrimai, kuriais bandoma nustatyti ryšį tarp mėsos valgymo, jos paruošimo būdų ir vėžio rizikos, vyksta. Vienas didžiausių pasaulyje tyrimų mitybos ir vėžio tema yra Europos prospektyvinis vėžio ir mitybos tyrimas. Jo metu mokslininkai ištyrė daugiau kaip 500 tūkst. žmonių iš 10 Europos šalių mitybos įpročius. Jų sveikata stebima daug metų – aiškinamasi, ar kokiomis ligomis jie suserga gyvenimo eigoje. Šis tyrimas buvo pradėtas 1992 m. ir jau yra pirmieji rezultatai. Dar daugiau jų pasirodys per artimiausius 10-15 metų. Taip pat ne vienas tyrimas vykdomas JAV. Pastarieji taip pat pradeda pateikti aiškesnius atsakymus.
Daug tyrimų atskleidė, kad valgant daug raudonos ar apdorotos (perdirbtos) mėsos didėja storosios ir tiesiosios žarnos vėžio rizika. Pavyzdžiui, 21 proc. storosios žarnos piktybinių navikų Jungtinėje Karalystėje yra siejama su raudonos ir apdorotos mėsos valgymu. Valgant 100-120 g raudonos mėsos per dieną, rizika padidėja net 30 proc. Įvairių tyrimų duomenimis, apdorotos mėsos vartojimas, valgant jos 25-50 g per dieną, riziką susirgti padidina 10- 50 proc. (50 g yra apytiksliai viena dešrelė). Kai kurie tyrimai nurodo, kad raudonos mėsos valgymo dažnumas (t. y. raudonos mėsos valgymas dažniau nei vieną kartą per dieną) yra labiau susijęs su vėžio rizika nei suvalgomas kiekis“, - pasakojo Nacionalinio vėžio instituto Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro mokslininkė dr. Rūta Everatt.
Paneigė mitą dėl avienos vertingumo
Raudona mėsa vadinama visa šviežia, malta, šaldyta jautiena, kiauliena ir aviena. Perdirbta mėsa apima rūkytus mėsos produktus (rūkytas kumpis, šoninė, dešros ir dešrelės) bei virtas dešras, dešreles, paštetus, mėsos konservus ir kt. Nors pastaruoju metu labai daug kalbama apie tai, kad nepelnytai pamiršta avienos vertė, tap pat pasirodo studijų, kuriomis bandoma įrodyti, kad aviena neturi tokio neigiamo poveikio organizmui kaip kita raudona mėsa, mokslinininkė šį mitą paneigia: aviena, kaip ir jautiena ar kiauliena, priskiriama raudonai mėsai, taigi jos įtaka vėžio atsiradimui taip pat tokia pati. „Tiesa, kaip veikia vėžio riziką atskirai aviena, duomenų neradau, gal dėl to, kad tokie tyrimai beveik neįmanomi. Juk žmonės paprastai valgo ne vien avieną“, - teigė pašnekovė.
Maisto instituto Juslinės laboratorijos vedėjos dr. Aldonos Mieželienės teigimu, vertinga yra tik jaunų ėriukų mėsa, o aviena paprastai būna riebesnė. Avienos, kaip ir jautienos riebalai sunkiai virškinami, turi daugiau sočiųjų riebalų rūgščių, kurios didina cholesterolio kiekį kraujyje.
„Tačiau kad baltoji mėsa, pavyzdžiui, vištiena, didintų vėžio riziką, nėra nustatyta. Raudona ir apdorota mėsa gali didinti tikimybę susirgti vėžiu dėl joje esančių cheminių junginių. Kai kurie jų randami mėsoje natūraliai, tačiau kiti susidaro, kai mėsa konservuojama ar kepama aukštoje temperatūroje. Raudonoje ir perdirbtoje mėsoje yra raudonojo pigmento, vadinamo hemu. Hemas gali pažeisti storosios žarnos ląsteles ar paskatinti žarnyne esančias bakterijas gaminti kenksmingas chemines medžiagas, kurios didina vėžio atsiradimo riziką. Beveik visoje raudonoje ar apdorotoje mėsoje yra didesnis kiekis hemo nei baltoje mėsoje. Tai iš dalies gali paaiškinti, kodėl raudona mėsa didina vėžio riziką, o balta mėsa – ne“, - aiškino pašnekovė.
Perdirbti mėsos gaminiai su konservantais dar pavojingesni
Pasak jos, perdirbtai mėsai konservuoti dažnai naudojamos cheminės medžiagos, vadinamos nitratais ir nitritais (pavyzdžiui, E250) . Žarnyne nitritai paverčiami vėžį sukeliančiomis cheminėmis medžiagomis, vadinamomis N-nitrozojunginiais. Būtent dėl to, kaip parodė daugelis tyrimų,perdirbta mėsa labiau didina vėžio riziką nei šviežia raudona mėsa.
Kepant mėsą aukštoje temperatūroje, pavyzdžiui, kepsninėje, gali susidaryti vėžį sukeliančios medžiagos, vadinamos heterocikliniais aminais ir policikliniais aminais. Manoma, kad dėl šių cheminių medžiagų aukšta temperatūra apdorota mėsa gali labiau didinti storosios žarnos vėžio riziką nei mėsa, paruošta žemesnėje temperatūroje, pavyzdžiui, verdant.
Paklausta, ar egzistuoja rekomendacijos, koks raudonos mėsos kiekis dar galėtų būti saugus, R. Everatt pabrėžė, kad turimos mokslinės žinios dar nėra pakankamos, todėl vieningų rekomendacijų dėl mėsos vartojimo nėra. „Tačiau yra žinoma, kad mityba, kurioje yra nedaug raudonos ir perdirbtos mėsos, yra sveikesnė ir susijusi su mažesne storosios žarnos vėžio rizika. Siekiant ją sumažinti, svarbūs ir kiti veiksniai: pakankamas įvairių vaisių ir daržovių vartojimas (bent 5 kartus per dieną), gyvulinių riebalų ribojimas maiste, nerūkymas, alkoholio ribojimas, fizinis aktyvumas ir kt.“, – teigė mokslininkė.
Storosios žarnos vėžys sėkmingai įsitvirtina tarp labiausiai paplitusių vėžio formų. Lietuvoje pagal paplitimą jis užima antrą-trečią vietą. Storosios žarnos vėžys Lietuvoje kasmet nusineša apie tūkstantį gyvybių, dar per 1,5 tūkst. registruojama naujų susirgimo atvejų. Jei ši liga diagnozuojama anksti, ji visiškai išgydoma. Deja, I-II stadija Lietuvoje diagnozuojama mažiau kaip 40 proc. pacientų, todėl vos pusė sergančiųjų žarnyno vėžiu gali planuoti gyvenimą penkeriems metams į priekį.
Padidinus baltymų kiekį vėžio rizika padidėja per pirmas 12 savaičių
Vienas garsiausių pasaulio mokslininkų, medikas Colinas Campbellas, prieš metus viešėdamas Lietuvoje pristatė tyrimus, kurie, kaip jis pats prisipažino, šokiravo jį patį. Pasak jo, šie tyrimai mitybos srityje įrodo, kad visi gyvuliniai baltymai (taip pat ir baltos mėsos) užsuka vėžio vystymosi mechanizmą net tiems žmonėms, kurie neturi didelio polinkio juo sirgti.
„Turėjome projektą, kurio metu stengėmės kuo geriau pamaitinti vaikus, ypač skurdžiose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Filipinuose. Buvo manoma, kad vaikai negauna pakankamai kalorijų, o taip yra todėl, kad jie negauna pakankamai baltymų. Tačiau dirbdamas Filipinuose pastebėjau netikėtų dalykų. Pasirodė, kad turtingesnių šeimų, kurios galėdavo sau leisti nusipirkti mėsos, vaikai buvo linkę dažniau sirgti vėžiu nei kilę iš neturtingų, mėsos nevalgančių šeimų. Vėliau atlikome tyrimą Indijoje ir išsiaiškinome, kad galvijai taip pat dažniau linkę sirgti vėžinėmis ligomis, šiuo atveju – kepenų vėžiu, jeigu jų pašaruose didesnis kiekis baltymų. 5 proc. baltymų pašaruose dar nedidino vėžio rizikos, tačiau jei baltymai sudarė 20 proc., poveikis buvo akivaizdus. Buvo nustatyta, kad polinkis į vėžį padidėja jau per pirmąsias 12 savaičių nuo baltyminės mitybos pradžios. Vos tik baltymų pašaruose sumažėdavo, vėžio vystymosi mechanizmas sustodavo“, – pasakojo C. Campbellas.
Nors vėžys didele dalimi laikomas genetine liga, pasak C. Campbello, tyrimai rodo, kad viskas priklauso ne nuo to, su kokiais genais gimstame, bet kokį poveikį jie mums turi vėliau. Genų pasireiškimą galime kontroliuoti per mitybą, kuri yra daug svarbesnė nei manoma.
„Kai mūsų mityboje padaugėja baltymų, padidėja ir fermentų sintezė, kuri aktyvuoja įvairius kancerogenus. Vis daugiau jų prisijungia prie DNR, taip sukeldami mutacijas. Kuo daugiau baltymų vartojama, tuo greičiau kancerogenai patenka į ląstelę. Antroje stadijoje užsiveda mechanizmas, verčiantis daugintis vėžines ląsteles. Prie to prisideda dėl didelio baltymų kiekio organizme pasigaminę laisvieji radikalai. Dėl to keičiasi visa mūsų medžiagų apykaita organizme. Tai parodė septynerius metus vykdomi eksperimentai. Po vieną analizavome visus vėžį užsukančius mechanizmus, tačiau paaiškėjo, kad vieno vienintelio mechanizmo nėra. Maistinės medžiagos veikia ne vienu būdu, bet pačiais įvairiausiais įmanomais būdais, todėl tų mechanizmų – daugybė“, – teigė C. Campbellas.
Mokslininkas taip pat aiškinosi, koks gyvulinių baltymų kiekis dar yra saugus mūsų organizmui. Pasak jo, vėžio mechanizmas neužsisuka, jei gyvuliniai baltymai mitybos racione sudaro ne daugiau kaip 10 proc. Pasak jo, baltymai mums reikalingi, bet mes jų vartojame per daug. Mūsų įprastoje mityboje baltymai sudaro net 11-25 proc. Jei jie visi gyvuliniai, mūsų organizmas atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Rekomenduojamas baltymų kiekis – apie 8-10 proc. Tiek baltymų mūsų mityboje galime užsitikrinti vien augalais, tačiau vidutiniškai žmogus suvartoja 17 proc. gyvulinės kilmės baltymų. Tai tipiška mūsų tradicinė mityba.
Fitoterapeutas: didžiausias priešas – ne pati mėsa, bet nesukramtyta mėsa
„Daug metų valgau pagal Džordo Ozavos makrobiotikos sistemą. Iš esmės šešių tūkstančių metų senumo sistema, kuri lietuviams tinka daug labiau nei indiška Ajurveda. Pagal šią mitybos sistemą atsisakoma mėsos ir pieno produktų, kartais, šaltuoju metų laiku, rekomenduojama tik žuvis. Mitybos pagrindą sudaro daržovės, toliau seka grūdai, vaisiai ir baltyminis maistas, didžiąja dalimi gaunamas iš ankštinių. Per dieną baltyminio maisto mums reikia tik 100 g, o per kartą galima valgyti tik 300 g – tiek, kiek telpa į skrandį jo neištempiant“, – tikino pašnekovė.
Pasak jos, mėsoje esantys mikroelementai, tarp jų ir geležis, pervertinami, kadangi ilgai apdorojant mėsą daug joje esančių medžiagų žūsta. „Aš pati kas rytą suvalgau du šaukštus maltų sėklų, užpiltų puse stiklinės vandens. Tai gali būti moliūgai, saulėgrąžos, sezamas, linai, kanapės, aguonos. Tuose dviejuose šaukštuose gauni dvi normas geležies ir 100 skirtingų mikroelementų, ko nėra jokiame kitame maiste, ypač mėsoje“, - sakė K. Vaištarienė.
