Jis nustojo valgęs – nematė tame prasmės. „Gydytojai bandė mane kažkaip išjudinti, tačiau aš nesupratau, kam jie tai daro – aš juk miręs“, – prisimena W. McKinlay.
Tai, ką jis išgyveno, pirmą kartą aprašė prancūzų mokslininkas Julesas Cotard’as dar 1880 metais. Nuo to laiko žinoma apie šimtą panašių atvejų įvairiose šalyse: Kinijoje, Indijoje, Meksikoje, JAV, Danijoje ir Švedijoje.
Mokslininko vardu pavadintam Kotaro sindromui būdingi keli standartiniai simptomai: paciento įsitikinimas, kad jis miręs, jo organai dingo arba jie yra irimo stadijoje. Pati liga gali įgyti įvairias formas.
Pavyzdžiui, 55 metų restauratorius iš Meksikos savo šeimą bandė įtikinti, kad jo penis nuolat mažėja, o paskui visiškai dingo. Jau būdamas ligoninėje jis mėgino įrodyti, kad kažkas iš reanimatologų pašalino jo akis ir širdį, o kairioji jo ranka nudžiuvo.
Kitas atvejis: po staigios vyro mirties pensininkė iš Portugalijos pirmiausia pradėjo nepasitikėti savo šaldytuvu, o vėliau visai liovėsi valgyti ir tvirtino, kad jos stemplė ir skrandis sulipo. Numetusi 19 kilogramų, senolė pateko į gydytojų rankas.
28 metų namų šeimininkė iš Kašmyro pasiskundė gydytojams, kad pūva jos kepenys, o širdies „paprasčiausiai nėra“. Taip pat „dingo“ skrandis. Moteris tvirtino nejaučianti savo kūno.
O štai 59 metų Didžiosios Britanijos pilietė ligoninėje atsidūrė dėl to, kad tvirtino esanti yrantis lavonas, o jos kojos išvis nukrito.
Keista pomirtinio gyvenimo forma
Nėra vienareikšmiško paaiškinimo, kodėl pasireiškia Kotaro sindromas ir nuo ko priklauso jo pasireiškimo forma. Dažniausiai jo atsiradimą nulemia kelių veiksnių derinys – tokią išvadą 2010 metais padarė grupė mokslininkų, vadovaujamų Jesuso Ramirezo-Bermudezo iš Meksiko Nacionalinio neurologijos ir neurochirurgijos instituto.
Pirma, tai neįprasta patirtis, kuri verčia nukentėjusįjį jaustis sugniuždytu, kaip W. McKinlay atveju. Kartu su negebėjimu atskirti realybės nuo prasimanymo ir neapleidžiančio kaltės jausmo tai tampa palankia dirva ligai vystytis.
Dažnai Kotaro sindromas pradeda vystytis po galvos traumos ar sergant šizofrenija arba depresija.
Psichiatrijos profesorė Helen Chiu iš Honkongo Kinijos universiteto aiškina detaliau: sindromą gali nulemti socialinis klimatas – pavyzdžiui, situacija šeimoje – ir biologiniai veiksniai. Pavyzdžiui, tai gali būti Parkinsono ligos, vidurių šiltinės, migrenos, išsėtinės sklerozės komplikacija arba priešvirusinio preparato acikloviro šalutinis poveikis.
Be to, sindromo vystymąsi skatina silpna medžiagų apykaita tose smegenų zonose, kurios atsakingos už savianalizę, taip pat bet kokių jų dalių, kontroliuojančių žmogaus mąstymą ir elgesį, pažeidimai.
Dažniausiai šis sindromas užklumpa pagyvenusius žmones, tačiau kartais nuo jo kenčia paaugliai ir net vaikai. Kol pasveikstama, prireikia savaičių, o kartais liga neapleidžia kelis metus.
W. McKinlay įsitikinęs, kad jo atveju sindromas atsirado dėl avarijos. Būtent tai, kad jis visiškai neprisiminė katastrofos, vertė jį patikėti, kad jis miręs. Grįždamas iš mokymų britų kariuomenėje vyras 100 kilometrų per valandą greičiu rėžėsi į medį, pažeidė smegenis, sulaužė stuburą ir klubų kaulus. Tačiau jis neatsimena nei skausmo, nei garso – apskritai, nieko.
„Aš tarsi netekau visų jausmų, negalėjau dėl nieko išgyventi. Maždaug tuo pat metu gimė mano dukra, aš buvau reanimacijoje, tačiau nieko neprisimenu“, – pasakoja W. McKinlay.
Įsitikinimą, kad jo nėra, skatino kitų pacientų iš Anglijos pietuose esančios karo ligoninės pasakojimai. „Jie detaliai pasakojo, kaip patyrė siaubingas traumas ir ką tuo metu jautė“, – aiškina W. McKinlay ir priduria, kad pati ligoninė jam atrodė vaiduokliška, o tai, kas joje vyksta – keista pomirtinio gyvenimo forma.
Kai gydytojai klausė jo, kodėl jis nori būti būtent ligoninėje, jeigu jau mirė ir galėtų vykti kur panorėjęs, jis neužtikrintai atsakė: „Maniau, kad tai bausmė“.
Dabar W. McKinlay prisimena tuos pojūčius su juoku, nors supranta, kad jis ne vietoje: tada viskas buvo rimtai. Pasak jo, jis pradėjo sveikti, kai sutiko kitą pacientą su tuo pačiu sindromu, o paskui grįžo namo pas šeimą.