– Per širdį nueina virpuliukai. Mintyse įsivaizduoju, kaip kalbuosi su vairuotoju. Tariamės, kas ką paims, ką darys… Paskui susivokiu, jog ne aš, o kolegos skuba į iškvietimą.
Dalia ant stalo padeda kavos, paskanintos šafranu, kurio šią vasarą parsivežė iš Gruzijos, puodelius ir pradeda pasakojimą apie tūkstančius iškvietimų, į kuriuos teko skubėti keturis dešimtmečius.
Norėjo studijuoti kalbas
Dalia ir dar dvi jos sesės gimė ir augo Joniškėlyje. 1974 metais baigusi Joniškėlio vidurinę mokyklą net nesapnavo, kad likimas nuves į mediciną.
– Buvau humanitarė. Kalbos, poezija buvo mano arkliukas. Į lietuvių kalbą stoti nesiryžau – per dideli konkursai. Prancūzų anuomet man atrodė niekam nereikalinga. Liko rusų. Nuvažiavau į Šiaulių instituto parengiamuosius kursus. Viskas sekėsi lyg ir gerai, atpasakojimą pagal Čechovo kūrinius parašiau puikiai, o tada nuėjau į bendrabutį. Ten vienas per kitą giriasi: „aš atvažiavau iš Rusijos“, „mane ruošė nusipelnęs mokytojas“, „mano giminėje yra rusų“… Su kuo ten gali konkuruoti? Pasiėmiau dokumentus ir grįžau namo.
Iš pradžių Dalia galvojo metus palaukti, kur nors eiti dirbti.
– Bet atėjo draugė, kuri kaip tik buvo padavusi dokumentus akušerės mokslams Panevėžio medicinos mokykloje. Sako – stok į felčeres! Pradėjau mokytis ir labai patiko. Visi stebėjosi tokiu mano pasirinkimu, tačiau aš dėl to niekuomet nesigailėjau.
Ne savam krašte
Pirmo paskyrimo vieta – Vilniaus rajonas.
– Gyvenome Naujojoje Vilnioje, šalia poliklinikos davė namelį. Viskas gerai – žmonės malonūs, draugiški, tik niekas nekalba lietuviškai. Visi vairuotojai, nesuprasi – ar lenkai, ar baltarusiai – šneka savo kalba. Iškvietimų žurnalas pildomas rusiškai. Nuvažiuoji į iškvietimą, bandai kalbinti, o tau babytė sako „ja nerazume“ (aš nesuprantu – lenk.). Pamenu, po pirmos darbo dienos net sapną sapnavau rusiškai (juokiasi). Buvo keturios felčerės lietuvės – bet jos buvo pačios nemaloniausios – niekuomet nepadės, nieko nepasakys. O su rusėmis ir lenkėmis labai gerai sutarėm – buvo labai draugiškos.
Dalia prisimena ir pirmą savarankišką iškvietimą.
– Reikėjo važiuoti pas gimdyvę. Mus „žalias“ išleido kartu su sanitare, tai ji viską už mane ir sutvarkė. Kitokie laikai Ištekėjusi už pirmojo vyro Dalia persikėlė dirbti arčiau namų – į Linkuvą. – Nenorėjo išleisti. Siūlė įvairias darbo vietas, ką nori, kad tik likčiau. Turėjau net į ministeriją važiuoti ir raštą, kur dirbsiu, įteikti. Spaudė likti Vilniaus krašte, bet aš atsilaikiau.
1981 metais po antrojo sūnaus gimimo Dalia su šeima grįžo į Joniškėlį. O 1983 metų rugpjūtį pradėjo dirbti Pasvalyje.
– „Darbe“ perskaičiau, jog kelios Pasvalio įstaigos ieško felčerių. Susitikau su vyr. gydytoju Nainiu ir gydytoju Geniušu. Jie mane ir priėmė į darbą. Pirmasis vairuotojas, su kuriuo dirbau, – Jonas Šimoliūnas iš Valakėlių. O pirmasis iškvietimas – į Titkonių kaimą.
Dabar net sunku įsivaizduoti tų laikų greitosios medicininės pagalbos realybę.
– Važiuodavome su „UAZ’ikais“. Šalta – be proto. Kad kojos nenušaltų, jas sukeldavome ant variklio. Iškaitinti švirkštai (vienkartinių nebuvo) suvynioti į palutes. Deguonį veždavome specialiose pagalvėse. Prileisdavome deguonies, užspausdavome spaustukais ir vykdavome į iškvietimą. Ne visuomet jo užtekdavo, kol atveždavome ligonį į ligoninę.
Anot pašnekovės, tų laikų keliai buvo nepalyginamai prastesni nei dabar.
– Auliniai batai visuomet būdavo greitosios automobilyje. Neprivažiuojamų vienkiemių, sodybų, kaimų buvo begalė. Todėl maudavomės guminius batus ir brisdavom, brisdavom… Žiemą – dar blogiau. Vienais metais kelią į Šimonių kaimą taip užpustė, kad teko kviesti ugniagesius. Pasiėmiau savo lagaminą, kardiografą ir važiavome per pusnis ugniagesių mašina.
Koją kišdavo ir netobulas to meto ryšys.
– Nuvažiuojam į Nairius, o paaiškėja, jog kvietė į Norius. Telefoninis ryšys anuomet buvo prastas – dispečerė ne taip išgirdo. Pasvalio rajone yra dveji Stačiūnai, dveji Smilgeliai – su jais taip pat buvę visokių kuriozų. Tačiau žmonės anuomet būdavo geresni. Laukdavo, pasitikdavo, nesiskųsdavo. O ir požiūris buvo kiek kitoks, mus vertino kaip medikus. Juk galėjome, reikalui esant, ir receptą išrašyti.
Tarp gyvybės ir mirties
Dalia neklysdama gali vardinti visų mūsų rajono gyvenviečių gatves ir dar pasakyti, kur koks namas stovi. Mūsų pokalbio metu minėjo kelias dešimtis savo buvusių pacientų pavardžių ir vieną akimirką aš net patikėjau, jog ji atsimena visus, ką yra aplankiusi.
– Tai buvo jau garbingo amžiaus moteris. Reanimavau ją. Po aštuonių defibriliacijų atsigavo. Nugyveno dar gerą dešimtmetį.
Viena iš daugelio Dalios istorijų, kurias ji, regis, galėtų pasakoti be sustojimo. Tačiau greitosios medicinos pagalbos darbuotojų kasdienybė ne tik išgelbėtos gyvybės, bet ir mirtys
– Daug jų buvo. Labai daug. Mirusieji, žuvusieji, savižudžiai. O kiek pakaruoklių… Kartą teko matyti jauną šešiolikmetę mergaitę. Pasikorusią… Sunku ir dėl to, ką matai, ir dėl aplinkinių. Į mirtį žmonės reaguoja labai skirtingai. Vieni ramiai, o kitus tenka raminti. Tokiose situacijose mes dažniausia būdavome tie, kurie suteikdavom pirmąją psichologinę pagalbą.
Visgi, anot pašnekovės, baisiausia jų darbe – avarijos keliuose.
– Prieš kelerius metus didžiulės pūgos metu ties Talačkoniais įvyko skaudi avarija, kurios metu iš karto žuvo keturi žmonės. Išgyveno tik mergaitė. Įsisodinau į mašiną, o ji be perstojo klausia – kur mano artimieji? Kur mano artimieji? Sakyti nieko negalima, raminu, guodžiu, o viduje širdis krauju apsipylusi… Ties Puškoniais per kelią dviratį variusią moterį partrenkė, ties Pasvaliu į atitvarą motociklininkas išsitaškė… Vaškuose turėjau konstatuoti gaisre žuvusio žmogaus mirtį. Ugniagesiai kelis kartus klausė, ar tikrai noriu tai pamatyti. Privalėjau. Kai atidengė – žmogaus net nebebuvo, tik suanglėjęs beformis gabalas. Ar įmanoma prie to priprasti? Dažniausiai vieną iškvietimą keičia kitas ir tu tiesiog užmiršti. Neturi kada apie tai galvoti. Tik kai po darbo grįžti namo, tuomet tie vaizdai, jausmai sugrįžta su nauja jėga ir verčia viską išgyventi iš naujo.
Pilnatis ir kiti „smagumai“
Per keturis darbo dešimtmečius kelis kartus keitėsi pareigų pavadinimas – felčeris, bendruomenės slaugytojas, skubios pagalbos specialistas. Bet darbas išliko tas pats. Ir ne visuomet vykdama į iškvietimą Dalia buvo garantuota, jog laukiama su gerais ketinimais.
– Kiek kartų grasino ir susidoroti, ir nušauti. Ypač per pilnatį. Tik pradėjusi dirbti netikėjau, jog taip būna, tačiau gyvenimas parodė ką kita. Stojus tam tikrai mėnulio fazei, padaugėdavo iškvietimų ir labai dažnai žinodavome, kokie žmonės mus kviečia. Štai gaunam iškvietimą Pasvalyje, į Panevėžio gatvėje esantį nuosavą namą. Žmogui psichinės ligos paūmėjimas. Aš jį kalbinu, o jis man atgal – „Nušausiu!“ Klausiu žmonos, ar tikrai turi šautuvą? Sako – turi, ir prašo, kol nusiramins, išeiti į kitą kambarį. Bėgau ne į kambarį, o į automobilį ir buvau ten, kol atvažiavo policija. Prireikė kelių vyrų, kad tą žmogų suvaldytų ir surištą nuvežtų į Panevėžį. Apskritai pagalbos iš šalies dažnai reikėdavo. Nuvažiuoji pas kokį sunkiai vaikštantį pacientą. Gerai, kad diena – eini pas kaimynus ir prašai, kad padėtų išnešti. O jei naktis? Tenka tempti su vairuotoju.
Melagingi iškvietimai taip pat neretas reiškinys „greitosios“ darbe.
– Gaunam iškvietimą, kad Nairiuose močiutei skauda pilvą. Skambina dukra, kuri sakosi laukianti Pasvalyje, Stoties gatvėje, ir galinti palydėti. Paimam tą moterį, važiuojam. Nairiuose ji prašo trumpam sustoti, kad galėtų paimti raktus. Gili naktis. Laukiam. Po kiek laiko vairuotojas sako: „Ar tau neatrodo, jog niekas neateis?“ Taip ir buvo. Laimei, žinojom tos moters pavardę, kur gyvena, tai duomenis perdavėm policijai ir ji gavo baudą.
Dalios prisiminimuose ir ne patys maloniausi susitikimai su narkomanais.
– Pasvalyje buvo toks vienas aršus, net policija jo privengdavo. Būdavo prieina ir šaukia – „Staigiai man leidi vaistus arba ištaškysiu tavo daiktus!“ Taip prašydavo raminančiųjų. Arba kartą vidurnaktį Grūžiuose apžiūrėjome kažkokių psichotropinių medžiagų padauginusį jaunuolį. Po pirminės apžiūros jis pabėgo. Po kiek laiko jį pas mus atvežė kaimynas. Tada nusprendžiau, jog reikia jį vežti į Panevėžį, o kad būtų saugiau, paprašėm policijos palydos. Pasvalyje pamatęs, jog vežame ne į ligoninę, jis ėmė panikuoti. Iš pradžių paskambino mamai, vėliau ištrūko iš automobilio ir… nubėgo į policiją skųstis, kad „greitoji“ jį nežinia kur nori išvežti. Deja, ne visos istorijos tokios smagios. Vienas Pasvalyje, Vilniaus gatvėje, gyvenęs narkomanas sirgo epilepsija. Po vieno priepuolio atvežėm jį į ligoninę, atgaivinom, o jis sako: „Aš padariau blogą darbą – pasmaugiau motiną.“ Nuvažiavę pareigūnai iš tiesų rado lavoną. Tą kartą turėjau važiuoti ir konstatuoti moters mirtį.
Galbūt šios istorijos jums sudarė įspūdį, jog greitosios medicinos pagalbos medikų darbas primena siaubo filmą. Neskubėkite daryti išvadų. Tai yra tie žmonės, kurie ištikus nelaimei pirmieji atskuba mums į pagalbą ir nuo jų profesionalumo, nuo pasiaukojimo ir neabejingumo dažnai priklauso žmonių gyvybės. Tad padėkos ir pagarbos jų gyvenime taip pat netrūksta.
„Buvusių“ nėra
Nors Dalia nebedirba jau daugiau nei pusantrų metų, medikės darbo įgūdžiai vis dar praverčia.
– Šią vasarą su kolege keliavome po Gruziją. Važiuojame, o prieš mus kelyje didelė avarija – apsivertę trys automobiliai. Mes su drauge puolėm į pagalbą. Vienam vyrui buvo lūžęs šlaunikaulis, o kitų sužeidimai lengvesni, bet jų labai daug. Visi verkia, dejuoja. Kol atskubėjo greitoji, apžiūrėjome visus nukentėjusiuosius, įvertinom jų būklę. Su sena mašinyte atvažiavo dvi medikės. Prisistatėm, jog ir mes esam medikės. Sakom, kad duotų morfijaus žmogui, kuriam lūžęs šlaunikaulis. Pasirodo, jie tokių dalykų neturi. Dar daugiau – neturi nei kaklo įtvarų, nei stuburo įtvirtinimo lentos. Padėjom kolegėms – padarėm lašinę, suleidom vaistus, sutvarstėm. Vakare prie vaišių stalo mes gruzinams buvom didvyrės (juokiasi).
Nieko nekeistų
Nors buvo nelengva, Dalia prisipažįsta, jog niekuomet negalvojusi apie ramesnį darbą.
– Tai labai dinamiškas darbas. Kiekvienas iškvietimas kitoks ir niekuomet nežinai, ką rasi nuvykęs. To adrenalino, išėjus į pensiją, man labai trūksta. Aš moku greitai apsirengti ir pasiruošti. Niekuomet niekur nesu pavėlavusi nė minutės. To mane išmokė darbas. To išmokiau savo vaikus.
Vyresnysis sūnus Deividas – Biržų policijos komisariato viršininkas. Vidurinėlis Rolandas dirba Šiauliuose dviračių gamykloje. Tame pačiame mieste gyvena ir jaunėlė Akvilė – darželio auklėtoja. Dalia – penkių anūkų močiutė.
Laisvu laiku skaito knygas, sprendžia sudoku ir daug keliauja.
– Man trūksta žmonių, trūksta bendravimo, lėkimo. Nors į pensiją išėjau savo noru, atrodo, jog esu niekam nebereikalinga. Kita vertus, aš dar nesupratau, jog išėjau iš darbo. Šią vasarą vyko darbuotojų šventė, į kurią buvau pakviesta ir aš. Būnant tarp žmonių, kurie per tuos keturiasdešimt metų tapo ne ką mažiau artimesni nei giminės, man vis dar atrodo, jog dirbame kartu ir toliau.