Vis dėlto jis pripažįsta, kad Lietuvos gydytojai yra graibstyte graibstomi specialistų „medžiotojų“ ir dabar kyla problema – ne kas gydys mūsų vaikus, bet kas gydys mus.
D. Radzevičius pasakoja, kad jam neteko patirti sovietinio laikotarpio darbo sąlygų ligoninėje, todėl jis pradėjo dirbti turėdamas visai kitokį požiūrį nei kiti specialistai.
„1990 m. aš buvau paskutinių metų studentas Medicinos fakultete ir buvau išsiųstas į stažuotę Jungtinėse Valstijose. O 1991 m., mano pirmieji rezidentūros metai, prabėgo Prancūzijoje. Aš nemačiau tos tikros tarybinės medicinos, mano galvoje susiformavo jau kitokie stereotipai“, – tikina pašnekovas.
Pasak D. Radzevičiaus, pradėjęs dirbti jis elgėsi kitaip, negu pridera, pavyzdžiui, operacinėje klausėsi muzikos.
„Anksčiau buvo šiukštu klausyti muzikos. O aš atvykau iš Prancūzijos, radijas groja. Dabar kiekvienoje operacinėje praktiškai groja muzika“, – sako plastikos chirurgas pridurdamas, kad operacinėje skambanti muzika turi nedirginti.
Kalbėdamas apie darbo sąlygas Lietuvoje, D. Radzevičius akcentuoja, kad šalyje yra labai daug gerų specialistų ir, be abejo, jie paklausūs. Pašnekovo teigimu, daugybė gydytojų jau išvyko arba ruošiasi išvykti dirbti į užsienį, taip pat darbas ir gyvenimas užsienyje yra daugelio jaunų rezidentų planuose.
Vis dėlto patį plastikos chirurgą nuo emigracijos sulaikė patriotizmas.
„Kolegos, mano mokytojai, kurie mane tada mokė, būtent tuo ir didžiavosi, kad tas žmogus, kuris gavo tam tikrų žinių, grįžta į savo šalį kurti šviesaus rytojaus. Bet, be abejo, tam tikromis silpnumo akimirkomis aš susimąstydavau, ar aš teisingai padariau“, – prisipažįsta gydytojas.
D. Radzevičiaus manymu, didžiausią įtaką žmogaus pasirinkimui likti gimtinėje turi šeima, o jo šeimos nariai – tikri patriotai.
Visas pokalbis apie mediciną, gyvenimą ir laisvę – laidos „Laisvės vėliavnešiai“ įraše.