Ant vieno jų atsirado gydytojo rentgenologo ir radiologo, vieno iš elektroradiografijos pradininkų Lietuvoje profesoriaus Viktoro Mamontovo vardas. Šio gydytojo sūnus – garsus Lietuvos muzikos atlikėjas Andrius Mamontovas.
Ta proga, A. Mamontovas atvyko į NVI ir pasidalijo savo prisiminimais apie savo gyvybes gelbėjusį tėtį.
A. Mamontovas pasakojo, kaip tėtis svajodavęs, kad abu jo vaikai – jis ir brolis Justas – taip pat taptų medikais.
„Bet jis padarė didžiulę klaidą, privedė mane šešiametį prie milžiniškos knygų spintos ir pasakė: vieną dieną tu visa tai perskaitysi ir išmoksi. Aš mintyse pasakiau: „na, jau ne“, – sakė dainininko ir dainų kūrėjo kelią pasirinkęs sūnus.
A. Mamontovas savo tėtį atsiminė, kaip visiškai atsidavusį savo veiklai – medicinai.
„Jo gyvenimas sukosi aplink mediciną, jis visada apie tai galvojo, mintyse sprendė problemas. Man, vaikui, pasakojo apie tai, ką jis daro“, – pasakojo dainininkas.
Anot A. Mamontovo, jo tėtis taip mylėjo savo darbą, kad bandė ir jį, ir brolį sudominti tuo, ką daro. Tad kiekvieną dieną besimokydamas jaunesnėse klasėse Andrius po pamokų ateidavau pas tėtį į institutą, kur profesorius V. Mamontovas savo sūnui rodydavo, kaip įjungti rentgeno aparatą.
„Man buvo aštuoneri metai, kai po pamokų ateidavau į institutą, tada dar buvusį Užupyje. Atsimenu, jis atvesdavo ligonį, pastatydavo į rentgeno aparatą, man duodavo ženklą ir aš įjungdavau aparato rankenėlę, po to ją išjungdavau. Ligonis net neįtardavo, kad jį ką tik peršvietė 8 metų vaikas“, – šyptelėjo A. Mamontovas.
Atlikėjo atmintyje išliko jo tėtis, kaip nuolat skubantis žmogus.
„Man norėdavosi, kad jis sustotų ir ramiau viską darytų. Bet išeidavome pasivaikščioti ir mes su mama eidavome iš paskos, o jis – kokias 5 metrais priekyje. Vis atsisukdavo ir ragindavo: „Greičiau, greičiau“, nors mes niekur nevėluodavome.
Jis visą gyvenimą turėjo savo tempą, prie kurio turbūt ne visi ir galėdavo prisitaikyti. Jis visą laiką skubėjo suspėti nuveikti tai, ką sumąstęs ir visada padėdavo visiems, kas tik kreipdavosi kokios pagalbos.
Man tiesiog jo labai trūksta ir aš jo labai pasiilgau“, – prisipažino A. Mamontovas.
Profesorius V. Mamontovas buvo radiologas, ilgametis NVI Diagnostinės radiologijos klinikos vadovas, onkologinės radiologijos mokyklos Lietuvoje kūrėjas, novatorius.
Didžiulis profesoriaus indėlis buvo ir rengiant radiogijos bei onkologijos šakos doktorantus. Jis parengė 18 medicinos mokslo daktarų. Buvo Argentinos La Platos onkologijos centro Garbės profesorius, Ispanijos Saragosos universiteto Garbės dėstytojas, Prahos Karlo universiteto užsienio aktyvo narys.
Platus mokslinių interesų ratas neužgožė profesoriaus humoro jausmo, jis buvo kuklus ir nuoširdus mokytojas bei ištikimas kolega.
Tądien atminimo suoliukas NVI sodelyje buvo pastatytas ir garsiam onkologui, ginekologui daktarui Jonui Vaitkevičiui atminti.
Gydytojas ginekologas docentas daktaras J. Vaitkevičius itin nuoširdžiai tarnavo pacientams. Jis buvo onkoginekologijos srities mokslininkas, plačios erudicijos onkologas, ilgametis NVI Ginekologijos skyriaus vedėjas, vyresnysis mokslo darbuotojas.
Apie šį gydytoją jo kolegos ir duktė taip pat pasidalijo šiltais prisiminimais. Jie gydytoją J. Vaitkevičių prisiminė kaip ramų, mandagų, ne garbėtrošką, mylintį gamtą ir laisvalaikiu skiepijantį savo sodo medžius, o vėliau vaišinantį kolegas jų sunokintais vaisiais.
Anot daktaro J. Vaitkevičiaus dukters, gydytojas būtų nustebęs, kad dabar prie NVI įkurdintas sodas, kuriame stovi ir jam pagerbti skirtas suoliukas.
Obelaičių sodas prie NVI prieš 8 metus atsirado Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos vadovo Pauliaus Rakščio ir anuometinio instituto vadovo profesoriaus Felikso Jankevičiaus iniciatyva.
Naujos obelaitės sode sodinamos kasmet per Pasaulinę prostatos paminėjimo dieną, o suoleliai iškiliems onkologams atminti statomi per Tėvo dieną.
Šiuo metu tokių memorialinių suoliukų, ant kurių gali prisėsti ir pailsėti į sodą pasivaikščioti išėję NVI pacientai, jau yra vienuolika.