Visose demokratijose ji vienaip ar kitaip yra įteisinta ir veikia. Senesnėse ES valstybėse narėse medikų savivalda ir savireguliacija skatinama bei užtikrinama įvairiais mechanizmais de jure ir de facto, o tose šalyse, kurios į ES buvo priimtos po 2000-ųjų, savivaldos mechanizmai kuriami ir stiprinami.
O nedemokratiniuose režimuose arba valstybėse su prastai veikiančia demokratija medikų savivaldos nėra arba ji yra butaforinė. Tose valstybėse sveikatos sistemos valdomos „iš viršaus“ – sprendimus daro politikai, o jei ir įtraukiami medikai, tai vėlgi politikai ir valdininkai sprendžia, kurie medikai yra „tinkami“ įtraukti priimant sprendimus.
Didelį susirūpinimą kelia tai, kad demokratijos keliu prieš 32 metus pasukusioje Lietuvoje vis dar esama valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių, kuriose slopinami demokratijos kaip pamatinio veikimo būdo principai. Būtent tokia sritis išlieka Lietuvos sveikatos apsaugos sistema.
Profesinių grupių savivalda svarbi ne tik medikams, tačiau medikų savivalda yra ypatingai svarbus ir būtinas veiksnys, kad sveikatos apsaugos sistema būtų veiksminga. Visame pasaulyje sveikatos apsaugos sistemos yra sudėtingos ir turi sunkiai sprendžiamų sisteminių problemų, tokių kaip komplikuoti sistemos dalyvių tarpusavio santykiai, didelė galių asimetrija tarp skirtingų grupių, įvairūs korupcijos mechanizmai, paplitęs mobingas ir t. t.
Lietuvos sveikatos sistemoje yra ir grėsmingai daug demoralizacijos, kurią palaiko medikų polinkis kritiškai vertinti valdžios daromus sprendimus, neretai jiems priešintis ir neprisidėti prie jų sėkmės. O tai savo ruožtu mažina bet kokių sveikatos sistemos reformų sėkmės galimybę.
Medikų savivaldos mechanizmo skatinimas nutrauktų šią tradiciją ir paverstų medikų bendruomenę aktyviais permainų proceso dalyviais, o ne jo sabotuotojais. Neįgalinus medikų bendruomenės, neįtraukus medikų per savivaldą į permainų procesus ir nedelegavus jų savivaldai svarbių funkcijų, sveikatos sistemos reforma nebus sėkminga. Jei visos šios funkcijos ar dauguma jų liks pavaldžios vykdomajai valdžiai, Lietuvos sveikatos sistemoje liks vertikalus modelis: valdžios institucijos, pasitelkdamos selektyviai pasirinktus jiems priimtinus specialistus, įvedinės tvarką sistemoje, o medikai ir pacientai tą tvarką kritikuos ir norės apeiti.
Savivaldos odontologų profesinėje grupėje sustabdymą vertinu kaip ypatingai nepriimtiną regreso požymį, kuris trukdys siekti veiksmingų ir labai reikalingų permainų Lietuvos sveikatos sistemoje.
Modelis, atsisakantis įtraukti medikų bei pacientų atstovus į realų sprendimų priėmimo procesą, yra savo esme autoritarinis ir todėl pasmerktas nesėkmei. Ta nesėkmė būtų užprogramuota jau vien dėl to, kad, neįtraukus medikų profesinės grupės, šiuo atvejų odontologų, per savivaldos mechanizmą į svarbių ir realių sprendimų darymą, profesinei grupei pasiunčiama žinia, kad ja nepasitikima ir kad ji neturėtų prisiimti atsakomybės už sveikatos sistemos kokybę bei skaidrumą.
Per daugelį metų svarbių sprendimų galios susikoncentravo nedidelėje įtakingų medikų, susijusių su elitinėmis gydymo įstaigomis, ir artimų politikams ir valdininkams, grupėje. Ši medicinos elito grupė, kartu su įtakingais politikais ir valdininkais, yra suinteresuota išlaikyti realių sprendimų monopolį ir tokiu būdu blokuoti galių bei demokratijos procesų sklaidą sveikatos sistemoje.
Medikų savivaldos atėjimas į sveikatos politiką stipriai sumažintų per dideles medicinos elito galias ir iš esmės pakeistų situaciją medikų bendruomenėje. Sprendimų darymo procese svarbų vaidmenį turėtų ne valdžios institucijoms lojalūs ir „nusipelnę gyventi geriau“ medikai, o tie profesijos atstovai, kuriuos iš savo tarpo išsirinktų eiliniai medikai.
Suprantama, kad perėjimas nuo autoritarinio-hierarchinio prie demokratijos principais grįsto modelio užtrunka, ir natūralu, kad naujas, savivaldos principais grįstas modelis ne iš karto veikia sklandžiai. Tačiau laikinos problemos negali tapti priežastimi šį mechanizmą menkinti ir tuo pretekstu jo atsisakyti.
Ne prie Sveikatos apsaugos ministerijos suburtos komisijos, o pačių medikų savivaldos inicijuoti etikos komitetai gali padaryti realų pokytį. Jei bus blokuojama realios savivaldos procesų plėtra, visai bendruomenei bus pasiųsta žinia, kad sveikatos sistema atsisako demokratizacijos proceso, ir kad tokie procesai kaip korupcija, mobingas ar tradicijų nulemta galių asimetrija bus toleruojama, dangstoma ar net skatinama, kaip ir iki šiol.
Prof. Dainius Pūras yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, buvęs (2014-2020) Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į sveikatą.