Danijoje sėkmingą karjerą padaręs vienos didžiausių psichiatrijos klinikų Danijoje vadovas, Danijos lietuvių bendrijos pirmininkas Darius Mardosas mano, kad tokį lietuvių pasirinkimą lemia geresnės darbo sąlygos, demokratiškesnė aplinka ir geresni atlyginimai, rašo portalas „Vakarų Lietuvos medicina“.
Dažniausia kryptis – Šiaurės šalys
Statistikos departamento Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė Birutė Stolytė sako, kad, kiek žinoma departamentui, daugiausia medikų vyksta į Šiaurės šalis: Norvegiją, Daniją, Švediją, tačiau tikslesnių duomenų pagal išvykusiųjų profesijas departamentas šiuo metu neturi. 2016 m. pagal emigrantų srautus Jungtinė Karalystė buvo pirmoji.
„Į šią šalį emigravo beveik pusė (46,2 proc.) visų emigrantų, 8,4 proc. – į Airiją, 7,8 proc. – į Norvegiją, 7,6 proc. – į Vokietiją (2015 m. į Jungtinę Karalystę emigravo 42,7 proc. visų emigrantų, 7,5 proc. – į Vokietiją, 7,1 proc. – į Airiją, 6,4 proc. – į Norvegiją). Per pastaruosius dvejus metus kas trečias emigravęs buvo 20-29 metų amžiaus, kas ketvirtas – 30-39 metų amžiaus“, – statistiką atskleidžia B. Stolytė.
Kas lietuvius vilioja į Skandinavijos šalis?
Darius Mardosas, manęs, kad į Daniją vyksta tik laikinai, ten gyvena jau 20 metų. Gydytojo psichiatro profesiją turintis lietuvis šiandien vadovauja vienai didžiausių psichiatrijos klinikų Danijoje. Jis teigia, kad Šiaurės Europos šalyse, Skandinavijoje, yra geresnės darbo sąlygos, demokratiškesnė aplinka ir geri atlyginimai.
„Kliūtis – tik kalba, nes jos sunku išmokti. Turi kalbėti danų gimtąja kalba, kad galėtum dirbti gydytoju“, – sako D. Mardosas. Be to, pasak pašnekovo, Skandinavijos šalys, ypač Danija, Norvegija, susiduria su dideliu gydytojų trūkumu.
Lietuvius vertina gerai
Lietuviai specialistai esą danų vertinami gerai. Žinoma, būta išimčių: „Pasitaikė ir neigiamų istorijų, pavyzdžiui, kaip vienas nekompetentingas specialistas atliko blogai operaciją. Tai buvo lietuvis. Nėra lietuviai vien tik gerai minimi, bet aš pažįstu daug vadovų, kurie džiaugiasi lietuviais gydytojais. Ypač periferinėse ligoninėse, mažesniuose miesteliuose, kur trūksta specialistų“.
20 metų su šeima Danijoje gyvenantis lietuvis sako, kad pradžia nebuvo lengva. „Bet kai dirbi darbą, kurį mėgsti, pradeda sektis“, – nusijuokia jis, pridurdamas, kad žengti iki vienos didžiausių psichiatrijos klinikų Danijoje posto jam pavyko galbūt todėl, kad tiesiog buvo „ant teisingos vagos“.
Finansavimas nėra didžiausia problema
Pagavęs laimės paukštę svetur, į Lietuvą bent jau kol kas pašnekovas grįžti nežada, tačiau nuo Lietuvos nėra nutolęs – ne tik dėl to, kad yra Danijos lietuvių bendruomenės pirmininkas – jis seka Lietuvos įvykius ir įžvelgia tam tikrų Lietuvos sveikatos sistemos netobulumų.
Nors Lietuva vejasi Skandinavijos šalis, bet prioritetai esą dar nėra tie patys: „Aišku, finansavimas yra skirtingas. Bet, manau, kad tai nėra didžiausia Lietuvos problema. Manau, kad didžiausia bėda yra šlubuojanti organizacija, prioritetų nebuvimas, pavyzdžiui, specialistas atlieka sudėtingas operacijas keliuose centruose, sunku išlaikyti tas intencijas specialistui, jeigu tu neturi atitinkamo kiekio operacijų ir procedūrų“.
Netolygus priėjimas prie sveikatos paslaugų
Pašnekovo nuomone, Lietuvoje trūksta stiprios Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri sukurtų specialų planą ir paskirstytų, kur atliekamos specializuotos funkcijos, o kur – pagrindinės.
„Lietuva nėra tokia turtinga, kad turėtų tiek daug lovų ir tiek skyrių operacijoms, kuriuos skiria tik šimtas kilometrų“.
D. Mardoso nuomone, prioritetizuodami lėšas, galėtume jas panaudoti tikslingiau. Be to, anot lietuvio, Lietuva susiduria ir su kita problema – netolygiu priėjimu prie sveikatos apsaugos priežiūros.
„Pavyzdžiui, jei gyveni kokiame mažame kaime ar vienkiemy, gauti tos pačios pagalbos, jei kreipsiesi į gydytoją, negali. Lietuvai didelis iššūkis – užtikrinti tolygią sveikatos apsaugos sistemą visiems ligoniams, o ne tik tiems, kurie turi finansinių resursų ar pažįstamų“, – sako D.Mardosas.
Labai svarbu, anot lietuvio, yra tai, kad Lietuva turi ribotus resursus – medikų esą nebus daugiau, tad svarbu, kaip mes panaudojame juos: „Ar tikrai taip dažnai kreiptis į gydytoją reikia? Ar nebūtų galima padaryti plano, kad pacientai kreiptųsi rečiau? Ar tikrai visais atvejais pacientas turi kalbėtis su gydytoju? Gal galėtų pakalbėti su slaugytoju? Labai daug biurokratijos, popierizmo Lietuvoje, kuris suėda brangų laiką, kuris būtų skirtas ligoniams“.
Pašnekovo nuomone, kiekybė neturėtų sugadinti kokybės. „Tokių funkcijų, kaip pas gydytoją nueiti tik išsirašyti vaistą, turėtų būti kuo mažiau, reikia bandyti gydytojų darbą išlaisvinti grynai klinikiniam darbui, o ne rutininėms užduotims, kurią sumano politikai“, – įsitikinęs D. Mardosas.
Anot pašnekovo, sprendimai sveikatos apsaugos srityje turi būti skaidresni. Be to, itin svarbu mokytis iš klaidų, o ne ieškoti kaltų. „Jei sveikatos apsauga nori tobulėti, gydytojai turi pranešti apie gydymo trūkumus ir klaidas, nebijodami pasekmių“, – mano D. Mardosas.
Problemos prasideda, uždarius ligoninės duris
Gydytojas psichiatras atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje suteikiama psichiatrinė pagalba ligoninėse gana aukšto lygio, tačiau keletą problemų reikėtų išspręsti ir šioje srityje.
„Pavyzdžiui, dėl priverstinio gydymo galėtų būti geresnė teisių apsauga, kad būtų geresnės galimybės skųstis nepriklausomai instancijai, o nesikreipti į teismą, kuris reikalauja daug pastangų ir lėšų“, – sako pašnekovas.
Kita problema, anot jo, yra ta, kaip padedame ligoniams po išėjimo iš ligoninės, kaip socialinė sistema absorbuoja ir padeda jiems gyventi su liga.
„Svarbu ne tik tai, kokį gydymą jie gauna, kai atsigula. Turime galvoti, kaip tie žmonės gerai galėtų gyventi ir po gydymo. Kaip aš matau psichiatrinėje sistemoje Lietuvoje, gydymas aukšto lygio, bet problemos prasideda iškart, vos ligonis išrašomas“, – teigia D. Mardosas.
Atlyginimai nevarijuoja taip stipriai kaip Lietuvoje
Anot pašnekovo, Lietuvos rezidentai turėtų būti savarankiškesni Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje ir gauti didesnius atlyginimus. Pavyzdžiui, Danijoje, anot D. Mardoso, dirbdami kartu su gydytojais, gauna klinikines kvalifikacijas ir didesnį atlyginimą.
Danijoje gydytojų atlyginimas nulemtas derybų tarp darbdavių ir profsąjungų. „Ką tik baigusio atlyginimas prieš mokesčius yra apie 5000 Eur, o pusę sumos reikia atiduoti mokesčiams“, – įvardija D. Mardosas.
Atlyginimo dydis esą nepriklauso nuo specialybės. Jį lemia kvalifikacija, tačiau nėra tokių didelių variacijų kaip Lietuvoje. „Lietuvos gydytojų sąjunga turėtų derėtis dėl atlyginimų Lietuvoje su Lietuvos darbdaviais, kad tai nebūtų lokalus kiekvienos ligoninės sprendimas“, – sako pašnekovas ir priduria, kad dabar turime situaciją, kai didžiausiuose Lietuvos miestuose gydytojai uždirba mažiau nei dirbantys mažoje ligoninėje, kurioje trūksta gydytojų.