Tinai Poulton buvo vos 40 metų, kai jai buvo nustatyta diagnozė – nepagydomas kiaušidžių vėžys su metastazėmis dubens srityje. Moteriai buvo pasakyta, kad ji gyvens tik iki 1976 metų Velykų. Vienas gydytojas jai net davė butelį chereso, kad ji galėtų „numalšinti širdgėlą“ ir pasakė: „Bent jau sulauksite Kalėdų.“
Tačiau tuomet Stockporte gyvenusi moteris atsisakė susitaikyti su savo diagnoze. Ji kreipėsi į kitą gydytoją – žinomą profesorių, dirbusiame Mančesterio „Christie“ ligoninėje, kuri yra laikoma svarbiu vėžio gydymo centru. Čia jai buvo pasiūlyta dalyvauti klinikiniame tyrime.
Moteris dvejus metus vartojo bandomojo vaisto ir po vos pusantrų metų medikai nustatė, kad vėžio nebėra nė ženklo. T. Poulton išgirdo, kad įveikė vėžį. Moteris vėliau sulaukė dešimties anūkų ir vienos proanūkės. Greitai 81-ąjį gimtadienį švęsianti moteris po minėto gydymo daugiau rimtai nesirgo.
Šiandien Norwiche su 87 metų vyru Alanu gyvenanti Tina visiems nori pasakyti: „Niekada nepasiduokite.“
„Žinoma, tuomet buvau palūžus, kai man pasakė, kad man liko gyventi šeši mėnesiai, – pasakojo moteris. – Tai buvo didžiulis šokas, nes iki tol visai nesirgau. Tačiau atsisakiau tuo patikėti. Kas tie daktarai manė esą, kad man sakytų, kada aš mirsiu? Kas pavertė juos Dievu? Dauguma žmonių, išgirdę tokią diagnozę, ima sudarinėti sąrašus darbų, kuriuos reikia spėti padaryti, kuria laidotuvių planus ir su visais atsisveikina. Tačiau tik ne aš.“
„Visuomet buvau žmogumi, kuris gyvena šia diena. Viską įveikiau, nes neleisiu jokiam vėžiui manęs nugalėti“, – pabrėžė T. Poulton.
Akušere valstybinėje ligoninėje dirbusios moters galimybėmis išgyventi abejojo ir jos tuometiniai bendradarbiai. „Mano senieji kolegos mane nurašė ir buvo tikrai nustebę, kai jiems parodžiau, kad jie klydo, – pasakojo moteris. – Iš pradžių jie manė, kad save apgaudinėju, tačiau jiems parodžiau.“
Kiaušidžių vėžys T. Poulton buvo diagnozuotas po to, kai ji ėmė jausti skausmą pilvo apačioje. Iš pradžių moteris manė, kad jai apendicitas ir teks operuotis. Vėliau medikai jai pasakė, kad tai vėžys ir kad teks šalinti kiaušides ir gimdą. Tačiau operacijos metu gydytojai pamatė, kad vėžys išplito ir esą nieko nebegalima padaryti.
„Gydytojai anuomet buvo tikri cinikai. Jeigu tau būdavo vėžys, jie iš karto sakydavo, kad mirsi. Tačiau tiesiog atsisakiau susitaikyti su mintimi, kad mirsiu, – sakė T. Poulton. – Buvau laiminga. Turėjau nuostabų vyrą ir tris vaikus. Neketinau keisti gyvenimo, o jau ką kalbėti apie mirtį. Vėžio niekada nesureikšminau. Tiesiog gyvenau toliau, priėmiau jį ir su juo kovojau.“
Pasikalbėjusi su vienu pacientu ji kreipėsi į vėžio gydymo centrą Mančesteryje. Ten dirbęs profesorius Derekas Crowtheris jai pasakė: „Išbandysime vieną gydymo metodą. Jeigu jis neveiks, išbandysime kitą.“
„Jis buvo labai pozityviai nusiteikęs ir man pasakė, kad jis išbandys vieną būdą. Jeigu tas netiks, badys kitą ir dar kitą, kol kažkas padės man pasveikti“, – pasakojo pasveikusi moteris.
Tačiau kaip ir daugelis vėžį įveikusių pacientų, ji vėliau baiminosi, kad liga atsinaujins.
„Kaskart peršalusi aš bijodavau blogiausio. Buvo akivaizdu, kad to bijojo ir mano gydytojai. Galėjai matyti tai iš jų akių. Jie tarsi negalėjo patikėti, kad pasveikau. Galiausiai ir jie mano pasveikimą palaikė tikru stebuklu“, – pasakojo T. Poulton.
„Vienas iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų yra matyti, kaip auga tavo vaikai, jie padovanojo man 10 nuostabių anūkų. Jau turiu ir vieną proanūkę ir dar vieną proanūką greitai turėsiu“, – džiūgavo moteris.
Jos teigimu, vėžys privertė ją gyvenime vertinti dalykus, kuriuos daugelis laiko savaime suprantamais. „Tiek daug žmonių yra taip užsiėmę planuodami viską, kad neturi laiko sustoti ir pasigrožėti aplinkiniu pasauliu ir kasdienėmis akimirkomis. Mes gyvename tik kartą. Tad kokia prasmė nerimauti dėl to, kas bus, kai viskas pasibaigs arba dėl to, ko niekada nepadarysime? Nugalėjau vėžį ir nugyvenau gražų gyvenimą, nes atsisakiau pasiduoti“, – sakė ji.
„Išgirdę, kad jiems yra vėžys, daugelis tai priima kaip mirties nuosprendį, bet taip nėra. Vėžys yra liga, ir aš raginu visus į ją žiūrėti, kaip į paprastą peršalimą. Sužinoję, kad serga vėžiu, žmonės netenka vilties, bet ta neviltis ir suvalgo žmogų ir jis pasiduoda. Jeigu susirgai, išlaikyk šaltą protą, gydykis ir niekada nepasiduok“, – ragina T. Poulton.
Vaistas, kuriuo buvo gydoma T. Poulton, vėžiui gydyti buvo naudojamas kelis dešimtmečius, tačiau vėliau jį pakeitė naujesni medikamentai.
„Šis atvejis yra gana išskirtinis. Jos kiaušidžių vėžys buvo sėkmingai išgydytas naudojant tik vieną chemoterapinį preparatą, – sakė profesorius D. Crowtheris. – Ši patirtis pakeitė ją ir jos šeimą, o ji jau sulaukė daugiau nei 80 metų. Tikimybė, kad ji puikiai gyvens ir sulaukusi 90 yra labai didelė.“