Tačiau tas mistinis „kitaip“ buvo dar visai neseniai. Ir medikams pirmosiomis dienomis teko staiga persikvalifikuoti, o patalpoms pakeisti savo paskirtį.
Kadaise čia buvusį Vaikų ligoninės skyrių primena tik piešiniai ant grindų, kuriomis nuolat zuja asmens apsaugos priemonėmis izoliavęsi medikai. Dabar šiose palatose guli ne tik vaikai. Čia guldomi visi. Net į ligoninę patekusieji tarsi dėl nesusijusios priežasties, pavyzdžiui, kojos lūžio, šiose palatose būtinai praleidžia vieną–dvi dienas, kol sulaukiama tyrimo rezultato. Tik po neigiamo atsakymo esi perkeliamas į kitą skyrių.
Tokia pati tvarka ir reanimacijoje. Kiekvienas čia atvežtas pacientas patenka į atskirtą karantiną ir tik sulaukus koronaviruso tyrimo rezultatų yra perkeliamas arba į „švarią” reanimaciją, arba į sunkių koronaviruso atvejų skyrių.
Mano apsilankymo metu pacientų jame nebuvo. Per porą mėnesių tokių atvejų Respublikinėje Panevėžio ligoninėje buvo keturi. Lengvi koronaviruso atvejai gydomi kitame Nevėžio krante esančioje ligoninės Infekcinių ligų korpuse. Nešvaria laikomoje reanimacijoje tą dieną buvo vos du galimi pacientai. Vienas komos būsenos čia paguldytas tą pačią dieną ir laukiantis rezultatų. Antrasis – po neigiamo rezultato jau perkeliamas į „švarų” skyrių.
Paklausti, ar nebijo dirbti padidintos rizikos metu, medikai kukliai atsako, kad jau apsiprato. Kita vertus, nėra kitos išeities. Jiems tiesiog reikia dirbti. Kito pasirinkimo nėra. Baimė jau prislopo. Ji skleidėsi pirmomis dienomis, kai nežinojimas siekė aukščiausią lygį. Jam prasisklaidžius, liko tik darbas.
Darbas, kuris nėra labai patogus. Vienai iš medikių prisėdus atsikvėpti, pajuokavau, kad nuotraukai puikiai tiktų pavadinimas „trumpa atokvėpio minutė“. Tik juokinga buvo man vienam. O ir pavadinimo variantas pasirodė nelabai kam tikęs. Mano herojė pasiūlė žymiai geresnį. „Vos gyva“.
Po karantiną vaikštinėjau aprėdytas taip pat, kaip ir ten kasdien dirbantys žmonės. Viskas, ką veikiau buvo fotografavimas ir filmavimas. Man nereikėjo nei plauti grindų, nei vartyti ir kilnoti pacientų. Laiko su šia apranga praleidau žymiai mažiau nei siekia įprasta pamaina – vos kelias valandas. Tačiau ir po jų jaučiausi išsunktas.
Gal net labiau emociškai nei fiziškai. Žinojau, kad tikimybė, jog bent vienas ten gulinčių pacientų užsikrėtęs koronavirusu yra pakankamai nedidelė, bet vis tiek nesinorėjo nieko liesti, sėstis, ramstytis. Lyg vaikštant ant sustabdyto Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus.
Tačiau ligoninėje dirbantys žmonės prabangos būti tokiais pačiais įsitempusiais, kaip aš, neturi. Jie nuolat eina į kontaktą ir niekada nežino, ar dėl vėmimo į ligoninę paguldytas žmogus su savimi neatsivežė nemalonios staigmenos.
Tas nežinojimas nesibaigia kartu su darbo valandomis. Net jau būdamas namuose, su šeima sėdėdamas prie vakarienės stalo nežinai, ar šiandien nė vienas pacientas nesirgo tuo, kuo serga visas pasaulis.
Respublikinė Panevėžio ligoninė nėra nei pasaulio nei šalies epicentras, čia nėra daugiausia ligonių, čia dauguma lovų stovi tuščios, tačiau šie žmonės čia dirba tam, kad taip ir būtų. Šios nuotraukos niekad neguls į istorijos vadovėlius, šie žmonės netaps daugiau negu politiniais didvyriais, apie juos niekas nekurs sagų, giesmių ar pašto ženklų. Tačiau jie būtų to verti. Bendroje kovoje su priešu kiekvienas kiekvieno menkiausio menkiausias žingsnis svarbus tiek pat kiek stipriausio didžiausias. Nes tik kartu mes maži, silpni, paprasti sugebame laimėti.