Sveikai maitinosi, sportavo, giminėje vėžio atvejų neturėjo
„Krūties vėžys. Va, diagnozę kokią šiandien sužinojau. Kaip gyventi toliau?“ - tokio pagalbos šauksmo pilni interneto forumai.
Apie krūties vėžį šiuo metu labai daug kalbama, medikai vargina simptomus ir rizikos veiksnius, tačiau moterys pasakoja savo ligos istorijas ir turi savo samprotavimų šiuo klausimu. Štai į moters savęs raminimą, kad ji, norėdama išvengti vėžio, beveik niekada nenešioja liemenėlės, nes tiki tyrimo rezultatais, kad moterų, kurios nenešioja liemenėlių, rizika susirgti krūties vėžiu – 1 iš 167, o nešiojančiųjų – 1 iš 8, kita atšauna: „Sergu vėžiu, pažengusiu. Sveikai maitinausi ir maitinuosi, sportavau 11 metų, giminėje niekas nesirgo ir neserga, alkoholį vartoju saikingai, nerūkau, antsvorio neturiu. Jokių didelių stresų. Vienintelė nuodėmė – kava. Liemenėlės nenešiojau iki 35 metų, nes turiu nedidelę krūtinę. Susirgau būdama 43 metų“.
„Liemenėlės, gydymas sultimis, dideliais vitaminų kiekiais, badu: tai tik teorijos – vieni jomis tiki, kiti jas paneiginėja. Mano gydytoja gydo sergančią krūtų vėžiu moterį, kuri yra absoliuti vegetarė. Sveikai maitintis galima, reikia, bet daug sergančiųjų ir kaime, kur auginamos savos daržovės ir vaisiai. Serga kaimo moterys, pagimdžiusios ir krūtimi maitinusios penkis vaikus, negeriančios, nes yra giliai tikinčios. Serga intelektualios moterys, negimdžiusios ir nemaitinusios, gyvenimą paskyrusios darbui ir karjerai. Tarp sportininkų taip pat daug sergančių. Vėžiu serga ir nuo jo miršta vienuoliai ir kunigai, turtingi ir žinomi žmonės, tie patys medikai“, - vardijo kita vėžiu serganti moteris.
Būseną, kai netikėtai apčiuopiamas guzelis krūtyje, moterys aprašo labai panašiai. „Apčiuopiau gūzelį kairėje krūtyje, po echoskopijos sužinojau, kad tai gali būti vėžys. Kol laukiau vizito pas gydytoją, tris savaites buvau nei gyva, nei mirusi, ašarų pakalnės, daug klausimų ir kirbanti viltis, kad diagnozė nepasitvirtins. Deja, nustatė krūties vėžį. Trečia stadija. Gydytojų konsiliumas nusprendė gydymą pradėti nuo chemoterapijos. Pirma procedūra praėjo gerai, laukiau pykinimo, bet jo nebuvo. Ar tai normalu? Man sakė, kad 98 proc. atvejų nuslenka plaukai. Kol kas man nepradėjo slinkti. Ar galiu tikėtis, kad nenuslinks?“ - štai tokius klausimus uždavinėjo likimo draugėms su diagnoze bandanti susitaikyti moteris.
Metastazė, kuri pasmerkia moterį myriop
„Įsivaizduokite – buvote sveika ir staiga tau pasakoma diagnozė. Šiuo atveju net nesvarbi stadija, išgirsti žodį „vėžys“ visoms moterims yra vienodai baisu. Tuo metu tau nesvarbi stadija. Tu girdi vieną vienintelį žodį – „vėžys“. Ir ši diagnozė tau nuskamba kaip nuosprendis. Pirmiausiai pradedi galvoti – kodėl man. Kodėl man? Štai pirmasis klausimas. Po to prasideda kova. Tiesa, ne iš karto, ypač jei operacija pavyksta be ypatingų komplikacijų. Tikroji kova prasideda, kai vėžys atsinaujina, t. y. atsiranda metastazės. Štai tuomet viduje kyla didžiulis noras išgyventi“, - pasakojo Vilniaus moterų, sergančių krūties ligomis, bendrijos „Viktorija“ pirmininkė Gražutė Aulaitė.
Moteriai krūties vėžio operacija atlikta prieš 26 metus, tačiau ji prisipažįsta iki šiol nedrįstanti pasakyti, kad nugalėjo vėžį. Pasak jos, jeigu po operacijos per penkerius metus neatsiranda metastazių, tai teikia daug vilties.
„Tačiau jeigu metastazė pateko į galvą, moteris jau pasmerkta. Juk kaip susidaro metastazės? Kol kūne gyvena tik viena vėžinė ląstelė, ji nepavojinga. Mes visi jų turime. Bet jeigu ji iš vidaus pradeda daugintis ir jos apvalkalas, neatlaikęs, plyšta, šios ląstelės pasklinda limftakiais ir, radusios silpną vietą, kurių mes visi turime, prilimpa. Ten jos vėl pradeda daugintis. Tai mes ir vadiname metastazėmis. Jeigu atsitinka taip, kad vėžinė ląstelė prisitvirtino galvoje, kiek buvo tokių moterų, nė vienos iš jų šiandien nebeturime. Jos miršta per 4-5 mėnesius“, - teigė G. Aulaitė.
Prieš pusantro mėnesio bendrija laidojo vienos iš jos narių dukterį. Mama, sirgusi, kai dukra dar buvo vaikas, išsikapstė, o štai dukra kovą su giminės prakeiksmu – paveldėtu krūties vėžiu – pralaimėjo.
„Mes kaip tik buvome išvykusios į savo kasmetinį bendrijos susibūrimą, kai paskambino, kad jos dukrai labai blogai. Po poros savaičių ją palaidojome. Jai buvo tik 40 metų“, - apgailestavo G. Aulaitė.
Kam reikalinga „moteris be papų“?
Pasak pašnekovės, metastazių atsiradimas ir kovos su jomis sėkmė labai priklauso nuo pačios moters būsenos ir aplinkinių palaikymo. Yra moterų, kurios buvo atkritusios net du kartus, bet vis dar gyvos, ir yra moterų, kurias teko laidoti jau po pirmo atkryčio.
„Chemoterapija skirta tik pristabdyti procesui, o sėkmė labai priklauso nuo organizmo imuninės sistemos. Žinia, ji veikia ne tik vėžį, bet visą organizmą. Jei organizmas nesugeba kovoti, žmogus praktiškai pasmerktas. Gydymo metu labai krenta svoris, nes žmogus nebenori valgyti ir dėl to dar labiau silpsta. Taigi susidaro grandininė reakcija. Todėl kai kažkas miršta, niekada nekaltinu nė vieno gydytojo. Jų misija – padėti mums pačioms išgyti. Jie juk negali išgydyti, jei žmogus pats nieko nedaro. Turėjau vieną moterį, kurios galvoje atsirado trys augliukai. Ji jau buvo praktiškai pasmerkta, bet dar gyva, nors vos tempė kojas. Lydėdavau ją namo, nes pati pareiti iš ligoninės nebesugebėdavo. Klausiau jos: „Tu nevalgai?“ Nevalgė. Ir beveik negėrė. Užėjome į kavinukę, paėmiau jai varškės pyragą, tačiau ji išgėrė tik raudono vyno – visi, gaunantys chemoterapinį gydymą, jį geria, bet maisto jau nebegalėjo nuryti. Po mėnesio ją palaidojome“, - prisiminė moteris.
G. Aulaitės teigimu, sergančiai moteriai privalu valdyti savo emocijas, iš kurių labiausiai kenkia stresas, pyktis ir pavydas. Ar įmanoma šiandien gyventi, pavyzdžiui, be streso, jau kitas klausimas.
„Labai svarbu, kaip į ligą reaguoja namiškiai. Būna ir taip, kad jie ir smerkia, ir palieka. Kodėl? O kam vyrui reikalinga tokia moteris, kuri „neturi papų“? Kai kurie vyrai palieka moterį jau vos tik išgirdę diagnozę. Natūralu, kad toks stresas simptomus tik sustiprina. Žinoma, viskas priklauso nuo pačios moters. Pavyzdžiui, aš pati niekada nebijojau vienatvės, tad ir neturėjau poreikio dalintis jausmais. Atsimenu, po operacijos atėjo manęs aplankyti brolis. Buvau ką tik atsigavusi – kadangi mano auglys buvo labai giliai, gavau stiprią narkozę, po kurios miegojau pusantros paros. Jis, suaugęs žmogus, verkė“, - prisiminė moteris.
Pasak G. Aulaitės, šiandien krūties vėžio gydymas labai pasikeitęs, tačiau problemų su vaistų prieinamumu netrūksta.
„Neseniai pati mačiau per televiziją reportažą, kad Lietuva nebegauna vieno pagrindinių vaistų. Tiesiog gamintojui esame per maža rinka, į kurią tiekti šį vaistą neapsimoka, o Lietuvai jį pirkti brangiau taip pat neapsimoka. Šis vaistas skiriamas jau po chemoterapijos – jis slopina metastazių atsiradimą. Nors ne vienai moteriai dėl šio vaisto poveikio tenka išoperuoti gimdą (jeigu moteris jauna, tai labai dramatiška situacija), tačiau juk nepradėsi lyginti, kas svarbiau – gyvybė ar gimda. Dvi mūsų moterys yra dalyvavusios tyrimų programoje, kad gautų nemokamą gydymą, bet nebėra jau nei vienos, nei kitos. Viena mirė nuo vandenligės, kuri išsivystė dėl pašalinio vaisto poveikio. Mes nebegalėjome jos pažinti, buvo išsipūtusi kaip bomba. Kita labai aktyviai kovojo, bet, deja, pralaimėjo“, - apgailestavo pašnekovė.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!