Augau didelėje itališkoje šeimoje, rašo straipsnio autorė Annalisa Barbieri. Prie vakarienės stalo kalbos apie tuštinimąsi niekada nebuvo tabu. Gerai prisimenu ne vieną atvejį, kai, kirsdama itališkus virtinukus, klausiausi, kaip kam nors šį rytą pasisekė šauniai nusilengvinti.
Tai tikrai nereiškia, kad esu šios srities žinovė. Juo labiau nereiškia, kad tai yra mano mėgstamiausia tema prie pietų stalo. Praeitais metais netikėtai išsiaiškinau, kad iš tikrųjų mes tuštinamės neteisingai: ant klozeto derėtų ne sėdėti, o tupėti. Ši tiesa nuodugniai aprašoma ir knygoje „Charming Bowels“, kurios autorė G. Enders.
Taip, dauguma žmonių tuštinasi neteisingai. G. Enders savo knygoje pasakoja apie daug šioje srityje atliktų tyrimų, atskleidusių, kad procesas vyktų sklandžiau, jeigu tuštintumėmės atsitūpę. Taip yra dėl gana paprastos priežasties: tuštinimasis sėdint ar stovint nėra įprastas. Tuštinimasis atsitūpus žymiai natūralesnis būdas, be to, reikia įdėti mažiau pastangų. Kalba ekspertė: „1,2 mlrd. žmonių visame pasaulyje, kurie tuštinasi atsitūpę, susiduria su žymiai mažiau problemų, susijusių su šia natūralia organizmo funkcija“. Vakaruose situacija visai kitokia – žmonėms tenka labai pasistengti.
Svarbu nepamiršti ir su tuštinimusi susijusių raumenų. Apie vieną iš jų jūs greičiausiai puikiai žinote – tai tas, kurį galime sąmoningai valdyti, raumuo, padedantis sąmoningai kurį laiką sulaikyti tuštinimąsi . Tačiau yra ir kitas, vidinis, kuris mūsų valiai nepaklūsta. Taigi kalbame apie vidinį ir išorinį raukus.
Svarbesnį vaidmenį atlieka vidinis išangės raukas – būtent jis nusprendžia, ar saugu gadinti orą ar tuštintis: „Viskas gerai, tu namie“ arba „Oi ne, ką kolegos pagalvos“. Jeigu nesaugu, jis pasirūpina, kad neįvyktų nelaimė. Jeigu vidinis raukas kurį laiką sėkmingai ignoruojamas, pavyzdžiui, jeigu darbe bijote eiti į tualetą, nes nenorite, kad kolegos išgirstų, ką ten darote, jis supyksta ir gali pridaryti bėdų. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių vidurių užkietėjimo priežasčių.
G. Enders tiesiog dievina vidinį rauką: „Daugiau sužinojus apie vidinį ir išorinį raukus, mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Tiems vidiniams nervams nusispjaut į kitus žmones, jie neturi nė akių, nei ausų. Bent jau kas nors galvoja išskirtinai apie mane! Tiesiog dievinu tą raumenį!“.
Tačiau žarnynas, kaip ir G. Enders knyga, nėra susijęs vien su tuštinimusi (nors knygoje šiai tema ir skiriama labai daug puslapių: skyriai apie išmatų konsistenciją, tuštinimosi dažnumą, išmatų laikymąsi vandens paviršiuje, spalvas ir įvairiausius laisvinamuosius).
Dar viena G. Enders aistra – žarnyno bakterijos. Jos kovoja su įvairiais ligų sukėlėjais, padeda virškinti maistą, gamintis energiją, atsakingos už hormonus ir netgi turi įtakos mūsų nuotaikai. Žarnyno ir smegenų sąveika – gana nauja medicinos tyrimų sritis, labai dominanti G. Enders. Ir ji ne vienintelė tokia: biochemikas iš Amerikos Robas Knightas neseniai mokslo leidiniui „Nature“ sakė, kad „ši sritis itin perspektyvi kamieninių ląstelių tyrimų klausimu“.
„Mokslininkai vis labiau domisi žarnyno mikroflora, sveikata ir ligomis. Žarnyne gyvena labai daug bakterijų, kurios gyvybiškai svarbios organizmo pusiausvyrai. Sutrikus minėtajai pusiausvyrai, kyla rimtas daugumos lėtinių ligų, tokių kaip įvairios uždegiminės žarnyno ligos ar nutukimas, pavojus. Taip pat egzistuoja teorijų, kad jos gali būti susijusios ir su psichikos sutrikimais bei nuotaika – daug tai liudijančių įrodymų gauta atlikus tyrimų su gyvūnais. Norint patvirtinti šią hipotezę, reikia atlikti tyrimų su žmonėmis“, – sako gastroenterologė iš Šv. Marko ligoninės Londone Ayesha Akbar.
G. Enders šiuo ryšiu susidomėjo dar būdama studentė. Viename vakarėlyje ji susipažino su vaikinu, kurio burnos kvapas „buvo baisiausias, kokį tik galima įsivaizduoti“. Kitą dieną jis nusižudė. „Ar virškinimo sutrikimai galėjo turėti įtakos jo psichikos būklei?“, – savęs paklausė G. Enders. Jaunoji mokslininkė pažymi, kad depresiją ir kitas psichikos ligas sukelia įvairūs veiksniai, jos tikrai ne visada susijusios su žarnynu, tačiau reikia atlikti daugiau tyrimų. Pirmasis tyrimas, kaip žarnyne esančios bakterijos veikia smegenų veiklą, buvo atliktas vos prieš dvejus metus.
G. Enders pabrėžia, kad skyrius apie „galimą žarnyno veiklos ir psichologinės būklės ryšį“ buvo pats sudėtingiausias. Autorę konsultavę specialistai abejojo jos sprendimu, bet ji nusprendė, kad žmonės turėtų apie tai žinoti.
Knygoje pateikiama daug labai įdomių faktų. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad mūsų seilėse yra itin veiksmingos skausmą malšinančios medžiagos, net veiksmingesnės nei morfijus? Šis skausmą malšinantis junginys vadinamas opiorfinu. Seilėse jo itin mažai, tačiau faktas lieka faktu – jo yra. Valgant šio junginio išskiriama daugiau. G. Enders svarsto, ar gali taip būti, kad būtent opiorfinas prisideda prie valgant patiriamo malonumo.