Taigi, cukrus. Produktas, kuris tiesiogine prasme paskanina praktiškai kiekvieną patiekalą. Jo yra kone visuose mūsų pamėgtuose produktuose, ir todėl nusprendus išsukti iš cukrumi nubarstytų takų, jo labai sunku išvengti.
Blogiausias iš saldiklių yra cukrozė – dirbtinė, kenksminga medžiaga, kurios pridedama į maisto produktus ir saldumynus, kad jie būtų skanesni.
Moksliškai įrodyta, kad per didelis cukraus vartojimas susijęs su tokiomis ligomis, kaip diabetas ir nutukimas, be to, nuo cukraus blogėja odos būklė, atsiranda nuotaikų svyravimai ir sumažėja energijos. Manoma, kad organizmas prie cukraus pripranta, ir jo gavę iš pradžių pajuntame energijos antplūdį, nuotaika laikinai pagerėja, bet labai greit ir energija, ir nuotaika subliūkšta. Cukraus poveikis panašus į kofeino, tik ne toks akivaizdus.
Aš nusprendžiau atlikti eksperimentą, kad nereikėtų jums: atsisakiau cukraus dviem ilgoms savaitėms, kad pažiūrėčiau, kaip viskas pasikeis (ar nepasikeis). Nors tuo metu buvau įpratusi valgyti daug visokių saldžių niekniekių, buvau nusiteikusi optimistiškai, ir maniau, kad tikrai įveiksiu šį užsibrėžtą tikslą.
Kai pradėjau, turėjau problemų su oda – mane berdavo smulkiais spuogeliais, daugiausiai ties plaukų linija. Tikėjausi, kad becukrė dieta padės man įveikti šią problemą. Man taip pat buvo sunku išlaikyti tolygų energijos lygį visą dieną, tad tikėjausi, kad kai atsisakysiu cukraus, jausiuosi stabiliau.
Pirmas porą dienų jaučiausi daugiau ar mažiau normaliai. Lengva nebuvo, bet nebuvo ir labai sunku. Lengviausia buvo atsisakyti saldžių gėrimų, nes jau seniai žinojau, kad vienoje gaiviųjų gėrimų stiklinėje yra 500 šaukštų cukraus, tad daugiausiai gėriau vandenį ar dietinius gėrimus (žinau, žinau, tie gėrimai su aspartamu nė kiek ne sveikesni), o arbatą ir kavą ir taip geriu be cukraus.
Po kelių dienų tapo akivaizdu, kad cukraus yra praktiškai visur, ypač produktuose, kuriuose sumažintas riebalų kiekis. Jo yra praktiškai visuose supakuotuose produktuose. Man nebuvo lengva visiškai išvengti cukraus, o kartais jei valgydavau kokį produktą neperskaičiusi etiketės, per vėlai susivokdavau, kad jame tiek pat cukraus, kiek koloje. Atrodė, kad vienintelis būdas visiškai išvengti cukraus – valgyti tik namie pačios pasigamintą maistą, tad pabandžiau taip daryti.
Neatsisakiau natūralaus cukraus, tokio kaip fruktozė, kurios yra vaisiuose. Mano tikslas buvo atsisakyti apdoroto, nenatūralaus cukraus, ir man beveik pavyko, na, išskyrus kelis nedidelius netyčinius nukrypimus, kai suvalgydavau produktų su paslėptu cukrumi. Pavyzdžiui, kas galėtų pagalvoti, kad į makaronų salotas dedama cukraus?
Tad štai jau praėjo dvi eksperimento savaitės. Sąžiningai prisipažinsiu, kad labai norėčiau pasakyti, kad patyriau transformaciją ir visas mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, bet tiesą sakant, nieko panašaus pasakyti negaliu. Labai didelio skirtumo nepajutau. Galbūt aš vis dėlto ir šiaip nevartojau tiek daug cukraus, kaip baiminausi, kad vartoju?
Didžiausias skirtumas, mano manymu yra tai, kad aš jaučiuosi sveikesnė. Nebereikia kankintis ir savęs graužti dėl to, kad nesveikai maitinuosi ir neturiu valios – o taip būdavo, kai valgydavau saldumynus.
Jaučiuosi lengva, pilvas neišsipūtęs, greičiausiai dėl to, kad nevalgau saldžių užkandžių. O štai energijos stabilumo pasiekti nepavyko – jaučiuosi visiškai taip pat, kaip anksčiau. Dieną jaučiu energijos svyravimus, o daugiausiai energijos mane užplūsta vakare – tai tikrai visai nereikalinga ir labai nepatogu. Man tai buvo būdinga visada, todėl ko gero tai nepasikeis vien atsisakius cukraus.
Odos būklė labai labai nežymiai pagerėjo, bet iš tiesų ne tiek, kad kas nors iš šono tai pastebėtų. Vis dėlto manau, kad jei šį eksperimentą tęsčiau daug ilgiau, skirtumas būtų labiau pastebimas.
Be to, ko gero reikėtų atsisakyti ir daugelio kitų nesveikų produktų, bet juk ne viskas iš karto, ar ne?
Reziumuodama galiu pasakyti, kad rekomenduočiau atlikti šį eksperimentą vien tam, kad įrodytumėt sau, kad tai galit, ir kad po to pajustumėt pasitenkinimą dėl to, kad pasiekėt užsibrėžtą tikslą. Be to, tai gali tapti svarbiu pirmu žingsniu link sveikesnės mitybos. Man patinka atsisakyti vienu metu vieno dalyko, kad nereikėtų labai stipriai keisti savo įpročių ir gyvenimo būdo, kad nebūtų per sunku ir nekiltų pagunda staigiai viską mesti. Taip žingsnis po žingsnio galiu eiti link sveikesnio gyvenimo būdo.
Cukrus tikrai sukelia priklausomybę, mes priprantame prie jo skonio ir juo paskaninti produktai mums atrodo skanesni, todėl atsisakę cukraus ugdome valią: malonu žinoti, kad jei noriu kažko atsisakyti, galiu tai padaryti.