Nors tai yra pirmieji Europoje susirgimai, siejami su Aedes albopictus uodais, dėl žemėjančios oro temperatūros aplinkos sąlygos šiuo metu nėra palankios nepertraukiamam ligos plitimui. Aedes albopictus uodų aktyvumas Pietų Prancūzijoje stebimas nuo gegužės iki lapkričio pradžios, rašoma pranešime spaudai.
ELPKC vertinimu, šiuo metu Prancūzijoje Zikos virusinės infekcijos keliama rizika populiacijai, įskaitant besilaukiančias moteris, yra maža.
Globaliai Zikos virusinės infekcijos atvejai registruojami Azijoje, Amerikoje, Afrikoje, tačiau po 2016 m. registruoto ligos atvejų piko, Amerikoje ir Karibuose stebimas jų mažėjimas.
Dažniausiai Zikos virusinė infekcija yra nesunki liga, kuriai būdingas bėrimas, karščiavimas, sąnarių, raumenų, galvos skausmai, nepūlingas konjunktyvitas. Tačiau Zikos virusas gali būti susijęs su Guillain-Barre sindromo išsivystymu ar būti naujagimių mikrocefalijų ir kitų įgimtų centrinės nervų sistemos pažeidimų priežastimi.
Zikos virusinės infekcijos plitimo kelias per infekuotų uodų įgėlimus yra pagrindinis ir dominuojantis, tačiau virusas gali plisti ir lytinių santykių, organų transplantacijų ar kraujo transfuzijų metu.
ULAC medikai įspėja, kad vykstantiesiems į endemines teritorijas skiepų nuo Zikos virusinės infekcijos nėra.
Keliautojams rekomenduojama:
- naudoti uodus atbaidančias medžiagas (repelentus), vilkėti drabužius, saugančius nuo uodų įgėlimų;
- miegoti ar ilsėtis nuo uodų apsaugotuose ar kondicionuojamuose kambariuose, kitu atveju naudoti tinklelius nuo uodų dienos ir nakties metu;
- besilaukiančios moterys turėtų apsvarstyti nebūtinos kelionės atidėjimą į teritorijas, kuriose plinta Zikos virusinė infekcija;
- visos moterys ir vyrai, vykstantys į teritorijas, kuriose plinta Zikos virusinė infekcija, ar grįžtantys iš jų, turėtų pasirinkti tinkamas kontracepcijos priemones ir priimti informuotą sprendimą dėl galimo nėštumo ir jo prevencijos, siekiant išvengti komplikacijų, susijusių su Zikos virusine infekcija;
- vyrai, grįžtantys iš teritorijų, kuriose plinta Zikos virusinė infekcija, ir jų partneriai turėtų naudoti prezervatyvus arba susilaikyti nuo lytinių santykių mažiausiai 3 mėnesius po paskutinės buvimo dienos teritorijoje, kurioje plinta Zikos virusinė infekcija, arba po paskutinių lytinių santykių su galimai Zikos virusu infekuotu asmeniu dienos, siekiant apsisaugoti nuo galimo Zikos virusinės infekcijos plitimo lytiniu keliu;
- moterys, grįžtančios iš teritorijų, kuriose plinta Zikos virusinė infekcija, ir jų lytiniai partneriai turėtų naudoti prezervatyvus arba susilaikyti nuo lytinių santykių mažiausiai 2 mėnesius po paskutinės buvimo dienos teritorijoje, kurioje plinta Zikos virusinė infekcija, arba po paskutinių lytinių santykių su galimai Zikos virusu infekuotu asmeniu dienos, siekiant apsisaugoti nuo galimo Zikos virusinės infekcijos plitimo lytiniu keliu;
- nėščiosios ir jų lytiniai partneriai turėtų naudotis prezervatyvais pastoviai arba susilaikyti nuo lytinių santykių viso nėštumo laikotarpiu, jei lytinis partneris grįžo iš teritorijos, kurioje plinta Zikos virusinė infekcija.
Pagrindiniai faktai apie Zika virusą:
Zika virusinė infekcija – liga, kurią sukelia Aedes genčiai priklausančių uodų platinamas virusas.
Žmonėms, sergantiems Zika virusine infekcija, paprastai pasireiškia lengvas karščiavimas, odos bėrimas (egzantema) ir konjunktyvitas. Šie simptomai paprastai trunka 2-7 dienas.
Specifinio gydymo ar vakcinos nuo šios infekcijos šiuo metu nėra.
Geriausia prevencijos forma - apsisaugojimas nuo uodų įkandimų.
Šis virusas cirkuliuoja Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno baseino šalyse.
Zika virusas – tai uodų platinamas virusas, kuris pirmą kartą buvo nustatytas Ugandoje 1947 m. makakoms. Vėliau, 1952 m., virusas nustatytas žmonėms Ugandoje ir Tanzanijoje. Zika virusinės infekcijos protrūkiai registruoti Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno baseino šalyse.
Zika virusas priklauso flavivirusų giminei, jį platina Aedes genties uodai (paprastai aktyvūs ryte ir vėlyvą popietę/vakare), viruso rezervuaras nežinomas.
Požymiai ir simptomai
Zika virusinės infekcijos inkubacinis laikotarpis (laikotarpis nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo) nėra visiškai aiškus, tačiau tikėtina, kad jis trunka kelias dienas. Simptomai panašūs į kitų arbovirusinių infekcijų, tokių kaip Dengė karštligė, kuri taip pat pasireiškia karščiavimu, odos bėrimu, konjunktyvitu, raumenų ir sąnarių skausmu, galvos skausmu. Šie simptomai paprastai būna lengvi ir trunka 2-7 dienas.
2013 m. ir 2015 m. Prancūzijos Polinezijoje bei Brazilijoje užregistruoti dideli šios infekcijos protrūkiai. Nacionalinės sveikatos priežiūros institucijos protrūkių tyrimų ataskaitose nurodė galimas Zika virusinės infekcijos komplikacijas, pasireiškiančias nervų sistemos pažeidimais ir autoimuninėmis ligomis. Neseniai Brazilijoje vietos sveikatos priežiūros institucijos šiaurės rytų Brazilijoje stebėjo Zika virusinės infekcijos atvejų skaičiaus padidėjimą bendrojoje populiacijoje ir tarp naujagimių, sergančių mikrocefalija. Agentūros, tiriančios Zika virusinės infekcijos protrūkius, atranda vis daugiau įrodymų apie sąsajas tarp Zika viruso ir mikrocefalijos. Tačiau būtini tolesni tyrimai, norint išsiaiškinti, kaip kūdikių mikrocefalija yra susijusi su Zika virusine infekcija. Taip pat tiriamos ir kitos galimos šios infekcijos priežastys.
Perdavimas
Zika virusas perduodamas žmonėms per infekuotų Aedes genties, paprastai, tropiniuose regionuose gyvenančių Aedes aegypti uodų, įkandimą. Tai tie patys uodai, kurie platina Dengė karštligę, čikunguniją ir geltonąją karštinę.
Pirmieji Zika virusinės infekcijos protrūkiai registruoti Ramiojo vandenyno baseino šalyse 2007 m. ir 2013 m. Japonijos archipelage ir Prancūzijos Polinezijoje, taip pat 2015 m. Pietų Amerikoje (Brazilijoje ir Kolumbijoje) bei Afrikoje (Žaliojo Kyšulio Respublikoje). Be to, daugiau nei 13 Amerikos kontinento šalių registravo pavienius Zika virusinės infekcijos atvejus, rodančius greitą geografinę Zika viruso sklaidą.
Diagnostika
Zika virusas diagnozuojamas PGR (polimerazės grandininės reakcijos) metodu ir viruso išskyrimo iš kraujo mėginių būdu. Diagnozavimas serologiniais tyrimais sudėtingas, nes virusas gali kryžmiškai reaguoti su kitais flavivirusais, tokiais kaip Dengė, Vakarų Nilo ir geltonosios karštligės.
Prevencija
Svarbus užsikrėtimo Zika virusine infekcija veiksnys yra uodai ir jų veisimosi vietos. Šalyse, kuriose plinta virusas, infekcijos prevencija ir kontrolė grindžiama uodų skaičiaus mažinimu, mažinant jų atsiradimo židinius (pašalinant ar pakeičiant veisimosi vietas), taip pat mažinant uodų ir žmonių kontaktus.
Tai galima padaryti naudojant vabzdžių repelentus, dėvint drabužius (pageidautina šviesios spalvos), kuo labiau dengiančius kūną, naudojant fizinius barjerus, pavyzdžiui, lango tinklelius, uždaras duris ir langus, miegant po tinkleliu nuo uodų. Taip pat svarbu ištuštinti, valyti ir uždengti įvairias talpas, kuriose gali užsilaikyti vanduo: kibirus, gėlių vazonus ar senas padangas, kad neliktų vietų uodams veistis.
Ypatingo dėmesio ir paramos turėtų susilaukti žmonės, kurie negali tinkamai apsisaugoti patys, pavyzdžiui, maži vaikai, ligoniai ir senyvi pacientai.
Keliautojai turėtų imtis aukščiau nurodytų atsargumo priemonių apsisaugoti nuo uodų įkandimų.
Gydymas
Zika virusinė infekcija paprastai persergama gana lengvai, ji nereikalauja specifinio gydymo. Žmonės, sergantys Zika virusine infekcija, turėtų daugiau ilsėtis, gerti daug skysčių, skausmą ir karščiavimą gydyti įprastais vaistais. Jei simptomai pasunkėja, būtina kreiptis į gydytoją ir su juo pasikonsultuoti. Šiuo metu vakcinos nuo Zika virusinės infekcijos nėra.
PSO atsakomosios priemonės
Zika virusinę infekciją sukontroliuoti siekianti PSO remia šalis tokiomis priemonėmis kaip:
stebėjimo stiprinimas;
laboratorinių pajėgumų virusui nustatyti plėtra;
bendradarbiavimas su įvairiomis šalimis naikinant uodų populiacijas;
Zika virusine infekcija sergančių asmenų klinikinės priežiūros ir stebėsenos rekomendacijų rengimas;
prioritetinių Zika virusinės infekcijos ir galimų jos komplikacijų tyrimų sričių nustatymas ir rėmimas.