Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM) ėmus aktyviau skatinti vaistines pacientams siūlyti pigesnius generinius vaistus, garsiau pasigirdo ir šių vaistų kritikų nuomonės.
Pagalbinės medžiagos – nereikšmingos ar gali sukelti nepageidaujamų reakcijų?
Šeimos gydytojų asociacijos prezidento prof. Juliaus Kalibato tekste „Nesupranta sveikatos apsaugos ministro: kieno interesams atstovauja Veryga?“, antradienį publikuotame DELFI, teigiama, kad mokslinėje literatūroje aiškiai nurodoma, jog, originalų vaistą pakeitus kopija, kai kada stebima net iki 30 proc. nepageidaujamų klinikinių reakcijų. Pasak jo, taip yra todėl, kad vaistas – ne tik veiklioji medžiaga, bet dar ir įvairūs priedai, kurie stabilizuoja veikliąją medžiagą, pagerina arba pailgina vaisto įsisavinimą.
Šį faktą viename iš savo tekstų yra minėjęs ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros profesorius Arūnas Savickas, pateikdamas 2006 metais JAV vykdytą skydliaukės liga sergančių ir konkrečiu preparatu gydytų pacientų apklausą.
VU Medicinos fakulteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros profesorė J. Gulbinovič sako, kad pagalbinės medžiagos yra sureikšmintos be pagrindo.
„Pagalbinės medžiagos paprastai yra inertiškos medžiagos, neturinčios jokio poveikio. Vienos vaistui suteikia masę, nes veikliosios medžiagos gali būti tik keli miligramai ar net mikrogramai, o tokio kiekio pateikti vartojimui neįmanoma, kitos tirpina, slopina sulipimą, sugeria drėgmę, gerina skonį. Tos pačios grupės pagalbinės medžiagos paprastai turi tokias pačias savybes. Kurias rinktis – nusprendžia gamintojas.
Kai kuriems žmonėms gali turėti reikšmės tai, kad viename preparate yra laktozės, kitame – ne. Laktozės netoleruojantiems žmonėms tai gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Apie tai vaisto informaciniame lapelyje ar etiketėje yra perspėjama. Dažomosios medžiagos kai kam taip pat gali sukelti alerginių reakcijų, tuomet reikėtų tiesiog rinktis nespalvotas tabletes“, – aiškina J. Gulbinovič, kurios mokslinių interesų sritis jau 30 metų yra vaistų poveikis žmogui.
Turi atsakymą ir abejojantiems dėl veiksmingumo
Tiek prof. J. Kalibatas, tiek prof. A. Savickas pabrėžia, kad generiniams vaistams nereikalingi klinikiniai tyrimai, o vienintelis reikalingas, pasak A. Savicko, neįrodo generikų veiksmingumo.
„Bioekvivalentiškumo (biologinio įsisavinimo) tyrimai atliekami dalyvaujant nedideliam (maždaug 20) sveikų savanorių skaičiui. Vaistai laikomi bioekvivalentiškais, jeigu jų biologinis įsisavinimas svyruoja 80–125 proc. ribose, palyginti su originaliu vaistu (100 proc.). Vaisto biologinis įsisavinimas ir jo poveikis yra nevienodas sveikų asmenų ir sergančiųjų lėtinėmis ligomis organizme. Nors panašus biologinis įsisavinimas nereiškia vienodo vaistų efektyvumo“, – tekste „Farmacijos paradoksai: gydymas pigesniais vaistais valstybei kainuoja daugiau?“ rašo A. Savickas.
Anot jo, vaisto veiksmingumui neigiamą poveikį turi ir pagalbinės medžiagos. „Galbūt jos farmakologiškai indiferentiškos, tačiau turi įtakos: vaisto atsipalaidavimui iš tabletės, o tai paveikia vaisto farmakodinamiką ir farmakokinetiką“, – tikina profesorius.
Savo ruožtu J. Gulbinovič aiškina, kad, nors generikams nereikalingi klinikiniai tyrimai ir tai atpigina vaistą, tačiau jie privalo atitikti visus gamybos standartus.
„Kokybei, gerajai gamybos praktikai nėra absoliučiai jokių nuolaidų. Tik vietoje to, kad kompanija darytų ne tik klinikinius tyrimus, tačiau ir visus ikiklinikinius, ji turi padaryti vieną – bioekvivalentiškumo tyrimą – kad įrodytų, jog generinis vaistas yra bioekvivalentiškas originaliam.
Mačiau straipsnių, kuriuose teigiama, kad bioekvivalentiškumas dar nereiškia, kad vaistas bus vienodai veiksmingas. Bet tai, kas juose cituojama, yra abejotinos kokybės šaltiniai. Be to, ir originalus vaistas vienodai neveikia visų pacientų. Dar reikėtų pastebėti, kad daugelio vaistų, kuriuos vartojame, originalo net nebežinome, pavyzdžiui, penicilino ar gentamicino, ir niekas neabejoja, viskas veikia puikiai. Ligoninėje didžioji dauguma vaistų yra generiniai, nejaugi ligoninėse pacientai blogai gydomi“, – klausia profesorė.
J. Gulbinovič pažymi, kad, kai atliekami bioekvivalentiškumo tyrimai, matuojama laisvos (nesusijungusios) veikliosios medžiagos koncentracija kraujo plazmoje, o tai paneigia nuogąstavimus, jog dėl pagalbinių medžiagų pailgėjęs veikliųjų medžiagų atpalaidavimas gali turėti įtakos preparato veiksmingumui.
Tačiau tiek prof. J. Gulbinovič, tiek J. Kalibatas sutinka, kad, skiriant siauros terapinės platumos (intervalas tarp mažiausios ir didžiausios gydomosios dozės, – LRT.lt) vaistus ir siekiant veiksmingo gydymo, geriau tęsti to paties vaisto vartojimą, nesvarbu, jis generinis ar originalusis.
Manipuliuoja klaidingu argumentu?
A. Savickas bei J. Kalibatas savo tekstuose kaip argumentą naudoja JAV „Baxter“ firmos tragediją, kai JAV gyventojai vartojo šios farmacijos kompanijos hepariną, turėjusį sintetinę priemaišą, chemiškai labai panašią į patį hepariną.
„Vien JAV priskaičiuota 81 mirties atvejis, sukeltas šio vaisto vartojimo. Vaisto gamybai naudotas heparinas buvo gaminamas Kinijos gamyklos „Changzhou SPL“. Preparate esanti priemaiša, kuri galėjo būti pagaminta iš chondroitino sulfato, buvo chemiškai sunkiai nustatoma. Pats „kiniškas“ heparinas buvo šimtus kartų pigesnis už iš kiaulių žarnyno gautą hepariną, tai, be abejo, buvo viena iš priežasčių, kad žinomos ir garsios firmos pirko tokį hepariną“, – rašo A. Savickas.
Tačiau J. Gulbinovič pabrėžia, kad „Baxter“ problema kilo dėl veikliosios medžiagos falsifikavimo.
„Baxter“ nėra generinė kompanija ir problema buvo ne generinio vaisto, o falsifikato. Didžioji dauguma heparino produktų, įskaitant ir mažos molekulinės masės heparinus, buvo gaminami iš veikliosios medžiagos, išgaunamos Kinijoje, kur tai daryti pigiau. Tokia yra globalizacijos įtaka – tai, kad vaistas originalus, dar nereiškia, kad pagamintas Europoje ar Amerikoje.
„Baxter“ atveju problema buvo ta, kad veikliosios medžiagos šaltinis buvo užterštas falsifikatu – chondroitino sulfatu, kuris daugeliui pacientų, vartojusių intraveninio heparino, sukėlė reikšmingų nepageidaujamų reakcijų, o 81 žmogus mirė nuo į anafilaksinį šoką (reakcija į alergeną, – LRT.lt) panašios reakcijos. Užteršti buvo ne tik heparino preparatai, bet ir mažos molekulinės masės heparinų preparatai. Atlikus tyrimus nustatyta, kad kai kuriuose buteliukuose, falsifikatas sudarė iki 40 proc. vaisto. Atsižvelgus į tokią klastojimo galimybę, papildomai įdiegti vaisto metodai heparino kokybei įvertinti “, – aiškina farmakologijos profesorė.