Netoliese sėdėjusi moteris su mažamečiu vaiku paprašė rūkaliaus nerūkyti. Ir nors įstatymas dar nedraudė „pinigus mokančiam klientui“ rūkyti, tačiau jam užteko padorumo ir vyriškumo cigarą užgesinti ir netgi atsiprašyti tai padaryti paprašiusios moters. Tai atrodė kaip idealiausias visų rūkymo ar rūkalų keliamų problemų sprendimas – paremtas abipuse pagarba bei žmogiškuoju kompromisu. Ir jokiu būdu ne apeliavimu į veikiančius įstatymus, kurie taip dažnai tą mūsų žmogiškumą ir nužudo.
Mat, kova su rūkymu, jo žala ir poveikiu mūsų šalyje įžengia į naują etapą – Seime pristatytų Tabako kontrolės įstatymo pakeitimo projektų skaičius artėja prie antros dešimties. Politikai lenktyniauja tarpusavyje, kuris pasiūlys genialesnę idėją ar įmantresnę schemą, kaip užkardyti žmonių norą ar įprotį užtraukti dūmą. Tarp taktinių kovos priemonių – siekis išvyti rūkalius iš jų pačių balkonų, bandymas paslėpti rūkalus prekybos vietose, uždrausti rūkyti lauko kavinėse. Visa tai gražu ir malonu, anot gyvo lietuvių literatūros klasiko, tačiau kodėl mes tai norime atlikti nusižengdami logikai ir kuo labiau komplikuodami tai, kas iš esmės yra lengvai išsprendžiama?
Pradžiai – siekis paslėpti rūkalus prekybos vietose, kad jais būtų prekiaujama „iš po prekystalio“, su mintimi, kad „nematysi – nenorėsi“, dėl ko neva paaugliams bus sunkiau šių prekių įsigyti. Tokia „slėpimo“ sistema gana efektyviai veikia Rusijoje, jos analogų galima išvysti ir kitur, pvz., Mongolijoje, kur įstatymas draudžia prekiauti rūkalais prie mokymo įstaigų arčiau nei 300 metrų. O Mongolija – šalis besimokanti uoliai ir neraštingumo likvidavimas ten vyksta pilnu greičiu: kur bepasisuksi – mokykla ant mokyklos. Teoriškai, jokiame mieste vietos prekiauti rūkalais pagal tokį geografinį įstatymą gal net ir neatsirastų. Tačiau mongolų rūkaliai (o jais, sprendžiant pagal rūkymo gausą, rodos, yra absoliučiai kiekvienas šalies pilietis) išeitį randa – tereikia mirktelėti bet kuriam nekaltai atrodančiam batsiuviui ar arbūzų pardavėjai, ir cigarečių pakelis atsiranda taip pat greitai kaip ir pikų tūzas iš šulerio rankovės. Įstatymai įstatymais, bet rūkyti tai norisi – ir oficialių žaidimo taisyklių prisilaikant, tų cigarečių galima gauti net ir ypatingai nenutolus nuo jokios mokyklos. Tas pats sėkmės principas šiandien galioja ir Lietuvoje – nors cigaretes, kaip ir alkoholį, jau seniai draudžiama parduoti nepilnamečiams, vis dėlto kažkokiais stebuklingais būdais tie jaunuoliai tų rūkalų ir svaigalų prasimano, kiekvienais metais sukeldami valdžios žmonių, medikų ir policininkų agoniją. Ir jei jau tokie lig šiol įsigalėję griežti draudimai neveikia, kaip situaciją pakeis tabako produktų išslapstymas? O gal yra geresnė išeitis?
Antras siekis – uždrausti rūkyti lauko kavinėse. Tačiau Lietuvoje lauko kavinės yra sezoninis reiškinys: pavasarį išdygsta, rudenį išnyksta. Kitaip sakant, didelė dalis verslininkų net nesivargina įrenginėti pastovių maitinimosi vietų lauke ir tiesiog pastato kelis staliukus su skėčiu ant šaligatvio. Uždraudus čia traukti dūmą, rūkaliams beliks keistis vaidmenimis: kol užkandžiauja – jie kavinės ar restorano klientai, sėdintys prie staliuko; užsimanę parūkyti atsistoja ir tampa praeiviais. Gal yra geresnė išeitis?
Ir galiausiai tai, kas yra tapę ne tik karštų diskusijų, bet ir humoro laidų pajuokos objektas – draudimas rūkyti balkonuose (kažin, ar bus įstatymo pataisose nurodyta, kas yra balkonas, o kas – mezaninas ar terasa, o ir kiti architektūriniai elementai?). Įstatymo pataisų rengėjai argumentuoja, kad rūkančiųjų išpučiami dūmai nuodija aplinkinių butų gyventojus. Tiesa, tam, kad būtų uždrausta rūkyti visuose daugiabučio balkonuose, užtenka vienintelio to namo gyventojo pranešimo – kad ir gyvenančio pačiame žemiausiame kampiniame bute. Užregistravus gyventojo pranešimą, pagal siūlomą logiką, apie tai būtų informuojami namo gyventojai ir administratorius ar namą prižiūrinti įmonė, iškabinti draudžiamieji ženklai prie namo įėjimo ir laukiama pirmųjų gyventojų skundų.
Jų sulaukus, turėtų įsijungti panaši schema, kaip su naktimis triukšmaujančiais kaimynais: žmogus kreipiasi į policiją, pareigūnai atvyksta ir įspėja rūkantį gyventoją žodine pastaba, o jei skundai tęsiasi, pradedamas tyrimas ir pažeidėjui skiriama administracinė nuobauda.
O čia prasideda niuansai. Pradžiai, papildomo finansavimo teisėsaugininkams naujiems draudimams įgyvendinti niekas nė nesvarsto. Be to, kaip policininkams įrodyti, kad balkone žmogus išvis rūko? Net lėtiems rūkaliams sutraukti cigaretę trunka iki 5 minučių. Per tiek laiko gali nepavykti net iškviesti pačių policijos pareigūnų, ką bekalbėti apie jų atvykimą į „nusikaltimo“ vietą. Gerai pagalvojus, tai yra išvis praktiškai neįmanoma – kad policija į iškvietimą sureaguotų greičiau nei trunka sutraukti cigaretę, nejaugi jiems atvykus tektų vaikščioti po butus ir prašyti gyventojų „papūsti“, siekiant išsiaiškinti kuris jų čia ką tik rūkė? Be to, triukšmo atveju prisistatę pareigūnai patys gali įvertinti situaciją, kitaip sakant, jie patys tampa įvykio liudininkais. Kaip pareigūnams pamatyti, pavyzdžiui, 8 aukšto balkone rūkantį žmogų, jei jis stovi ne prie balkono krašto, o tiesiog jo tarpduryje? Trečia, be žmogaus sutikimo arba teismo sankcijos, policininkai neturi teisės ir kelti kojos į privačią asmens nuosavybę. Taigi pasibeldę į rūkaliaus namus jie, geriausiu atveju, galės tik mandagiai pasikalbėti apie žalingus įpročius ir jų daromą žalą sau bei aplinkiniams.
Teigiama, kad kaip įrodymo užtektų ir nuotraukų, vaizdo įrašų ir panašių balkone smilkstančių cigarečių „įkalčių“. Klausimas tik, kaip šiuos vaizdinius įkalčius gauti – kiek reiktų persisverti per balkoną, norint telefonu nufotografuoti ar nufilmuoti kitame balkone esančius žmones su cigarete dantyse? Vien dūmas juk nėra rūkymo įrodymas: gal žmogui prisvilo keptuvė ar kitokia nelaimė virtuvėje ištiko. Įsigyti droną-skraidyklę? Brangu, bet variantas. Tik jei kaimynas jokia nusikalstama veika neužsiima, žiūrėk, dar ir pats baudą užsikarsi už asmens privatumo pažeidimą.
Galiausiai, po visų vargų ir policijos pareigūnų laiko gaišinimo, nedorėliams kaimynams gresia tik simbolinė 20–50 eurų bauda. O išvyti iš savo balkono mieli kaimynai, žiūrėk, ims dūmus pūsti į gartraukį ir vėdinimo sistema draugiškai paskirstys nuodus po visą daugiabutį. Žmonės pas mus rūstūs ir pyktį širdyje nešioja ilgai.
Ir net jei to namo balkonuose rūkyti bus draudžiama, niekas nedraus rūkyti greta namo. Arba ant stogo. Arba to namo rūsyje. Arba balkono tarpduryje, truputį labiau į vidų. Arba viduje, atsidarius langus. Kaip tai išspręs likusių to namo gyventojų problemas – atviras klausimas.
Trumpiau sakant, spragų šiame painiame algoritme daugiau nei logikos. Ko gero, nereikia stebėtis, kad šiems pasiūlymams pritaria vienintelė Sveikatos apsaugos ministerija, tuo metu kitos institucijos abejoja jų realia nauda ir veiksmingumu.
Vyriausybė savo rugpjūčio pradžioje parengtame nutarime taip pat nurodo nepritarianti siūlomam draudimui rūkyti daugiabučių namų balkonuose ir terasose. Argumentuojama, kad tai pareikalautų neproporcingai didelių finansinių ir žmogiškųjų išteklių, o atsižvelgiant į rūkančiųjų mobilumą, įrodinėjimo procesas užtruktų ilgą laiką ir nepasiektų įstatymo projektu siekiamų rezultatų.
Be to, kaip vardijama Vyriausybės nutarime, toks draudimas sukeltų dar didesnę žalą nerūkantiesiems, nes būtų rūkoma prie jų uždarose patalpose, tai taip pat padidintų galimų gaisrų daugiabučiuose pavojų. Įžvelgiamas ir sistemiškumo stygius: balkonuose ir terasose rūkyti būtų uždrausta, tuo metu prie atidarytų langų, praėjimuose tarp namų, prie namo vėdinimo angų ir kitose vietose toks draudimas negaliotų.
„Siekiant teisiniu reguliavimu mažinti rūkančiųjų skaičių ir rūkymo sukeliamą žalą, visų pirma tikslinga įtvirtinti ne draudžiamąsias, o informavimo, švietimo, skatinimo gyventi sveikai (...) ir kitas priemones, norint spręsti tabako gaminių ir jų sukeliamos žalos aplinkai ir žmonių sveikatai problemas“, – nurodoma Vyriausybės parengtame nutarime.
Taigi, Seimo narių ir Vyriausybės vizijos šiuo klausimu gerokai prasilenkia. Kuriuo keliu – draudimo ar racionalumo – bus nueita, priklausys nuo rudens Seimo sesiją pradedančių parlamentarų.
Tačiau egzistuoja ir paprastesnė išeitis. Pasaulis, o ypač Europa žino gausybė sėkmingų būdų, kaip rūkymas buvo sėkmingai užkardytas įvairiausiose vietose, pradedant lėktuvais, baigiant kavinėmis. Tačiau visų tų sėkmingų istorijų pagrindas visada būdavo ne draudimai ar bauginimai (jau Karlas Marksas kažin kada rašė, kad „jokios visuomenės dar nepataisė draudimai ir gąsdinimai“), anaiptol! Visų sėkmingų projektų pagrindas būdavo paprasčiausias tarpusavio susitarimas. Gražus prašymas, patarimas, pasiūlymas. Kaip kadaise daug rūkęs žmogus aš žinau tą jausmą – kai tavęs prašo nerūkyti, paėjėti kitur, nepūsti dūmų į vieną ar kitą pusę. Ir, kai tai daroma gražiai, net nepabunda tas lietuviškas baudžiauninkiškas instinktas priešintis, daryti viską atvirkščiai ir pademonstruoti savo destruktyvią galią, kaip tai įvyko, pvz., skatinant žmones susirinkti savo augintinių gyvūnų išmatas. Nes gero žmogaus mūmyse yra kur kas daugiau nei to, blogojo. Kaip rodo gyvenimas, tas gerumas efektyviausiai ir sprendžia visas problemas.