„Kvantinis“ veikiausiai yra vienas iš didžiausių „nusikaltėlių“. Šis žodis suteikia mistinio moksliškumo. Kaip, pavyzdžiui, „kvantinis gydymas“ – sunkiai išmatuojama reiki (alternatyviosios medicinos gydymo būdo, skirto dvasiniam, fiziniam tobulėjimui bei psichinei, emocinei ir fizinei žmogaus sveikatai atstatyti) atmaina, kuri, kalbėkime atvirai, yra tikri paistalai.
Iš fizikos „pasiskolintą“ terminą pastaruoju metu imta naudoti kalbant apie viską – nuo skalbimo miltelių iki proto teorijos. Ir labai dažnai, kaip sako kai kurie ekspertai, „šis žodis, kurį retas kuris supranta, yra naudojamas paaiškinti kitą žodį, kurio taip pat niekas nesupranta.“
Panaši situacija yra ir su keliais kitais realiais moksliniais terminais, pavyzdžiui, „neuro“ ar „nano“. Epigenetika yra dar vienas toks žodis. Iš tiesų tai yra labai rimta biologijos mokslo dalis, tačiau pastaruoju metu dažnai linksniuojamas žodis gali tapti dar vienu šundaktarių instrumentu.
Visose mūsų ląstelėse yra visi mūsų 22 tūkst. genų, tačiau ne visi jie turi veikti vienu metu ir visą laiką. Genai turi būti „įjungti“ ir „išjungti“ tinkamu metu tinkamame audinyje. Žmogaus organizme yra nepaprastas mūsų genomo kontrolės sistemų tinklas, kurį sudaro grandinės, programos ir hierarchijos. Epigenetika, pažodžiui reiškianti „šalia genetikos“, yra viena tokių sistemų – DNR pakeitimai nekeičiant pačios genų sekos. Įsivaizduokite, kad DNR yra muzikos kūrinio natos, kuriose natos nesikeičia. Tačiau natų paraštėse parašytos pastabos nurodo, kaip muzika turi skambėti – lėtai ir ramiai, tyliai ar garsėti. Dirigentas ir orkestras groja atsižvelgdamas į tas pastabas, ir kiekvienas kūrinys gaunasi unikalus, nors pirminės natos yra identiškos.
Daugelis individualių genų yra lygiai taip pat moduliuojami ir daugelis atitinkamų žymių priklauso nuo šios sistemos. Tai mokslininkai žino jau dešimtmečius. Pavyzdžiui, žiurkės laižo savo jauniklius, ir tie jaunikliai, kurie yra laižomi mažiau, patiria gerokai daugiau streso, o tai reiškia, kad ant su stresu susijusių genų yra mažiau epigenetinių žymų. Tačiau svarbiausia, kad šis procesas yra grįžtamasis. Tai reiškia, kad aplinka įtakoja genetiką.
Žinduolių atveju, tokios modifikacijos paprastai „pasinaikina“ su kiekviena karta. Tačiau būtent čia ir prasideda visas įdomumas. Kai kuriais retais atvejais tokios epigenetinės žymos perduodamos iš kartos į kartą. Mokslininkai yra užfiksavę tokių atvejų tarp pelių, ir dar rečiau – tarp žmonių.
Labai dažnai cituojamas vienas tyrimas, susijęs su Švedijos Overkalikso regionu, kuriame pastarąjį šimtmetį kiekvienais metais itin svyravo derlius. Mokslininkai nustatė, kad vyrų, kurių seneliai prieš pat brendimą buvo susidūrę su itin prastu derliumi, gyvenimo trukmė buvo gerokai ilgesnė. Tų vyrų seneliai veikiausiai dėl bado kažką perdavė savo anūkams.
Panašų tyrimą atliko ir Bristolio mokslininkai. Jie nustatė, kad vyrai, kurie pradėjo rūkyti prieš lytinę brandą, daug dažniau susilaukė svorio problemų turinčių sūnų. Ir šiuo atveju vyrai kažką įgijo ir perdavė tai savo vaikams.
Tyrimų, kuriuose naudojami graužikai, metu, kuomet galima ne tik stebėti, bet ir kontroliuoti procesą, buvo nustatyta, kad graužikai per epigenetinius mechanizmus gali perduoti savo vaikams ir net anūkams tokius dalykus, kaip stresas ar baimės jausmas.
Tokie rezultatai yra sudėtingi, gluminantys ir reikalauja išsamesnės analizės. Deja, ir moksle yra savos mados, todėl nemažai mokslininkai, nors ir suintriguoti, mano, kad tokius tyrimus būtina griežčiau prižiūrėti ir kontroliuoti.
Jeigu tokie pakitimai yra nuolatiniai, tuomet tai įspūdinga naujiena. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pelių atveju jie buvo fiksuojami tik keliose kartose, rezultatai yra intriguojantys, bet ne revoliuciniai.
Kreacionistai (kreacionizmas – tikėjimas, kad visa gyvybė ir jos formos, pasaulis, Visata ir Žemė buvo sutverti antgamtinės būtybės (Dievo) arba jai dalyvaujant) remiasi epigenetika teigdami, kad Čarlzas Darvinas klydo. Jų nuomone, epigenetika gali įrodyti Lamarko evoliucijos teoriją, kad viskas gyvenime yra įgyjama. Tačiau taip nėra, kad tokie pakitimai nekeičia pačios DNR sekos, kuria remiasi natūrali atranka. Net jei vieną dieną bus įrodyta, kad epigenetinės žymos yra paveldimos, tai vis tiek bus tik lašas evoliucijos vandenyne.
Naujos karto guru, kaip Deepakas Chopra, sako, kad epigenetika yra būdas pakeisti savo gyvenimą. Jis skatina klaidingą įsivaizdavimą, kad genai yra likimas, o epigenetiniais pokyčiai, kuriuos sukelia mūsų gyvensena, kaip meditacija, „leidžia daryti beveik neribotą įtaką mūsų likimui.“
Tiesą pasakius, ne: tas sumuštinis, kurį neseniai suvalgėte, taip pat turėjo įtakos jūsų genams. Net ir keli paveldėti epigenetiniai pokyčiai nėra labai lengvai prognozuojami. Grįžtant prie Overkalikso anūkų, jie gyveno ilgiau dėl savo senelių, kurie išgyveno badą. Tačiau badą išgyvenusių močiučių anūkės negyveno ilgiau. Kokią galima daryti išvadą? Reikia daugiau tyrimų.
Epigenetika yra be galo įdomi sritis, kuri vis dar yra „kūdikystės stadijoje“. Tai nėra kažkokia erezija. Ji neįveiks Č. Darvino teorijos ar suteiks antgamtinių galių. Tačiau ji yra tik dar vienas kelias žmonėms, norintiems išsiaiškinti gyvenimo paslaptį.