Apie laidoje „Delfi tema“ buvo diskutuota su Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininke ir medike Jolanta Keburiene ir Vilniaus miesto greitosios medicinos pagalbos stoties Kvalifikacijos kėlimo ir mokymo skyriaus vadovu ir skubios pagalbos specialistu Mindaugu Kliuku.
„Buvo tik laiko klausimas, kada patirsime fizinį smurtą“
Šeštadienį, anksti ryte, paciento smurto proveržį patyrė Vilniaus greitosios medicinos pagalbos brigados vairuotojas. Iškvietimas buvo į Antakalnio rajone esančią degalinę, kurios teritorijoje gulėjo žmogus. Atvažiavę medikai nekalbantį žmogų perkėlė į greitosios automobilį, kuriame, neilgai trukus, pacientas pradėjo busti.
Tuo metu ir prasidėjo visa nesėkmių grandinė – bundantis pacientas darėsi neadekvatus, į prašymus nusiraminti nereagavo, pabėgo iš automobilio. Jį pasivijęs vairuotojas bandė įkalbėti grįžti, tačiau buvo smarkiai pastumtas, užsigavo galvą, o tada pacientas jį pradėjo spardyti kojomis. Paramedikui prireikė kitos greitosios medicinos pagalbos, kuri jį išgabeno į ligoninę.
Laidoje dalyvavęs M. Kliukas taip pat dirba Vilniaus GMP stotyje. Pasak jo, po šio įvykio kolegos yra smarkiai pasipiktinę, nuliūdę, bet tai, kad važiuojant į iškvietimą visada yra rizika, darbuotojai žino jau seniai.
„Visada jaučiasi įtampa, visada turi būti pasiruošęs netikėtumams, todėl atmosfera tikrai prasta“, – sakė M. Kliukas.
Nors tiesioginis fizinis smurtas prieš medikus patiriamas ne itin dažnai, tačiau psichologinį smurtą tenka išgyventi kone kasdien.
„Yra keistas visuomenės požiūris į žmogų, kuris atvyko tau padėti. Psichologinis smurtas yra kone kasdienybė, jau kaip mūsų darbo dalis“, – liūdnus faktus konstatavo M. Kliukas.
J. Keburienė taip pat pritarė, kad smurto protrūkiai medikų jau nebestebina.
„Labai skaudu, bet iš tiesų, tai kasdienybė. Buvo tik laiko klausimas, kada patirsime fizinį smurtą, nes psichologinį patiriame kasdien. Manau, kad tai nepamatuotų politikų pažadų, neištesėtų pažadų pasekmė. Visa medikų bendruomenė esame įkaitai tarp žmonių ir politikų. Jie prisižada, vykdyti turime mes, o lėšų niekas neskiria“, – kalbėjo J. Keburienė ir pridūrė, kad nors šeštadienio įvykis ir sukrėtė, bet jo buvo galima tikėtis.
Apsiginti gali tik žodžiais ar kviečiant pareigūnus
Pasak medikės, sveikatos apsaugos atstovai įsivaizduoja, kad greitosios darbuotojų profesija yra lengva ir nekelia jokios rizikos, todėl ir didesnių veiksmų niekas nesiima.
Šiuo metu, jei pacientas yra agresyviai nusiteikęs prieš mediką, dažniausiai gelbsti bendra mediko nuovoka ir situacijos raminimas. Kartais medikui nuo agresyvaus paciento tiesiog tenka bėgti slėptis. Kai kurios didesnės įstaigos darbuotojus aprūpina dujų balionėliais, veda instruktažą, deja, dažniausiai instruktažai būna tik formalūs.
Tiesa, ant greitosios pagalbos medikų racijų yra specialus mygtukas, kurį paspaudus įvyksta 30 sekundžių garso įrašas, kuris užfiksuoja aplinkos garsus. Dispečerinė, išgirdusi garso signalą, perduoda policijos pareigūnams, kad medikams reikia pagalbos.
Smurtas prieš medikus, pasak M. Kliuko, yra dažna lietuvių problema. Medikai dirba tarsi svetimoje teritorijoje – ne ligoninėje, tačiau važiuoja į paciento namus, kuriuose pacientas gali jaustis kaip šeimininkas.
„Kadangi pagalbą išsikvietė „šeimininkas“, ji iškviečiama nemokamai, kiekvienu pašaukimu atvyksta, tai nusiteikimas būna toks, tarsi atvažiavo aptarnaujantis personalas, kuris turi vykdyti nurodymus. O nurodymai dažnai būna nepamatuoti. Tada prasideda konfliktai. Reikia vykti į ligoninę, klausia, kodėl neatsivežėme rentgeno aparato, kodėl vežame ne į tą ligoninę, nors joje nėra reikiamų specialistų. Gerai, jei žmogus pakankamai diplomatiškas ir pats išsisuka iš padėties. Bet kodėl iškvietimuose turiu suktis iš padėties? Aš turiu teikti pagalbą, o ne galvoti, kaip išvengti konflikto, nusileisti ir panašiai. Kviečiantieji, deja, įpratę reikalauti, jie visada teisūs, o mes tik atsiųsti jų kaprizams vykdyti“, – kalbėjo M. Kliukas.
Patį darbą apsunkina ir tai, kad vykti reikia į pačias įvairiausias vietas – greitoji pagalba nėra teikiama ramiai ir šiltai ligoninėje.
„Dažnai vykstame į landynes, į statybas, autoįvykius, krūmuose, per lietų, purvynuose. Tie žmonės išsigandę, reikalauja pagalbos. Žinoma, ją suteiksime be jokių kalbų, bet tai nėra stebuklinga tabletė, mes galime suteikti tik pirmąją pagalbą“, – sakė pašnekovas.
J. Keburienė taip pat pasakoja, kad atvykus pagalbai neretai prasideda tikras „pageidavimų koncertas“.
„Jūs privalote ištirti, pagydyti... Turime atsakyti nuo Vyriausybės sprendimų iki paties žemiausio lygmens. Tu tiesiog esi tąsomas, terorizuojamas toje aplinkoje. Susirenka visas namo ar giminės „konsiliumas“, kurie geriausiai žino, kaip reikia gydyti, ką daryti. Tave išsikviečia kaip vykdytoją – jie duoda nurodymus, o tu turi vykdyti. Daugumoje iškvietimų toks ir yra bendravimo tonas, bet su tai turime susitvarkyti, nes po to važiuoji į autoįvykį ar pas žmogų, kuriam nutiko miokardo infarktas“, – sakė J. Keburienė.
Neseniai buvo siūloma greitosios medicinos pagalbos darbuotojus prilyginti valstybės tarnautojams – tokiu atveju griežtėtų ir bausmės už medikų įžeidinėjimą. Jei toks siūlymas būtų priimtas, situacija, pasak pašnekovės, bent truputį pagerėtų. Prie neigiamos nuomonės apie greitosios medicinos darbuotojus, pasak J. Keburienės, prisideda ir žiniasklaida.
Į laida buvo kviesti ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, tačiau atvykti, sakė, negalintys – pasak jų, tokie klausimai šiuo metu nėra svarstomi, todėl nėra, ką pakomentuoti.
M. Kliukas pastebi, kad svarbu ne tik bausmės, bet ir pačių lietuvių kaip visuomenės supratingumas.
Gauna grasinimus nužudyti, bet pacientai už tai neatsako
Nors pacientų įžeidinėjimai neretai peržengia ribas, tačiau tinkamo atsako dažniausiai jie negauna. J. Keburienė prisiminė istoriją iš savo patirties, kai lapkričio 2 dieną teko važiuoti į iškvietimą, nes neblaivaus paciento sesuo negalėjo jo įvesti į butą – vyras gulėjo laiptinėje.
„Išgirdome visą „puokštę“ epitetų, grasinimų. Tada mano kolega pradėjo filmuoti, aš iškviečiau pareigūnus, nes buvo pasiūlyta mane net nužudyti. Atvykus pareigūnams paaiškėjo, kad tai nuolatinis „klientas“, kuris susilaukęs jau daugybės pareiškimų. Pajamų jis neturi, o aš turėčiau eiti rašyti pareiškimą, keletą kartų eiti pas tyrėją, galbūt net į teismą. Galiausiai žmogus galbūt bus nuteistas 20 eurų bauda. Paskaičiavus mano laiką ir stresą, tiesiog palikau tai ramybėje. Su tokiomis situacijomis dauguma kolegų tiesiog susitaiko“, – kalbėjo J. Keburienė.
M. Kliuko teigimu, padėti išvengti tokių situacijų galėtų prikabinamos prie uniformų kameros, tačiau kyla klausimas, ar filmuoti leistų duomenų apsauga.
„Mes visada atsimušame į tą patį – ar turime teisę filmuoti bute, automobilyje. Kartais atvyksti į iškvietimą ir matai, kad įjungta kamera, kažkas tave stebi, vertina. Viską gali kviečiantysis, bet mes nieko negalime – galime tik nuryti nuoskaudą, patempti pečiais ir važiuoti į kitą iškvietimą“, – sakė M. Kliukas.
Medikės teigimu, šiuo metu jie jaučiasi tarsi valdžios ir žmonių įkaitais, ypač, kai artėja rinkimų metas. Politikai skuba dalinti įvairius pažadus, kurių neretai neįmanoma išpildyti, nes didesnio finansavimo tiesiog nėra.
„Pažiūrėkite, kokia yra Ligonių kasų reklama, kiek visko neva priklauso pacientui. Pacientas keliauja į polikliniką, tos paslaugos, aišku, negauna, nes viskas turi savo resursus, tada dar kažkur nukeliauja, vėl negauna, ir, galų gale, jau įsiutęs kviečia greitąją. Visą nepasitenkinimą išrėkia atvykusiems greitosios medikams“, – kalbėjo J. Keburienė.
Įsisenėjusių problemų nauja žadama reforma, kai greitosios pagalbos bus tankiau paskirstytos Lietuvoje, pasak pašnekovės, neišspręs.
„Čia tas pats, kai blusa nuėjo į kirpyklą, kad iš trijų plaukų padarytų šukuoseną. Ir taip šukavo, ir taip, šukuosenos nėra. Taip ir čia – jei nepadarysime, kad kvietimai būtų tikslingi, tam tikros paslaugos mokamos, kaip dėstysime turimą brigadų skaičių, nuo to situacija nepagerės.
Dabar ženkliai išaugo kilometrai, kuriuos tenka mums nuvažiuoti. Deja, Ligonių kasos skaičiuoja mūsų krūvį pagal iškvietimų skaičių. Elementaru, kad viena yra vykti į artimiausią ligoninę už 5 kilometrų, bet kita, kai reikia pacientą pervežti į universitetinę ligoninę, kuri yra už 80 kilometrų. Ligonių kasa, deja, šito skirtumo nemato“, – apibendrino pašnekovė.