Jis neskaičiuoja, kiek per tą laiką atliko operacijų, keliems tūkstančiams ligonių pagelbėjo.
Lygiai taip neskaičiavo ir tų žmonių, kuriuos pas gydytoją atveda skausmas po seniau patirtų ir,matyt, laiku tinkamai negydytų traumų. Nuo to ir pradėjo naujienų agentūra ELTA pokalbį su Kauno klinikinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos I skyriaus vedėju J. Račkausku.
- Ar dažni atvejai, kai žmogus, tarkim, gatvėje parpuolęs ir susitrenkęs koją ar ranką, bet dėl to nejaučiauntis didelio skausmo, net nemato reikalo iš karto po traumos kreiptis į gydytoją, o paskui, po traumos prabėgus metams ar dar daugiau laiko, skausmas priverčia ieškoti gydytojo ortopedo pagalbos"?
- Dažniausiai taip nutinka po kojų lūžių. Tačiau delsimo pasitaiko ir lūžus rankai. Tiesa, esam turėję ligonių, kurie net ir po šlaunikaulio ar blauzdikaulio lūžio pirmą kartą į ligoninę ieškodami pagalbos kreipėsi tik po trijų mėnesių. Nors lūžiai tikrai baisūs buvo. Nežinau, ar tai dėl neišpasakytos kantrybės, ar dėl tingėjimo ir nesirūpinimo savo sveikata. Gal tokie žmonės vieni gyvena, ir nėra kam jais pasirūpinti?
Traumų pasekmės po tam tikro laiko gali daugeliu atvejų skausmais pasireikšti. Bet dažnai taip nutinka tiems, kurie po operacijų nesilanko pas gydytoją, patys gydosi, nekontroliuoja, gydytojo padedami, savo sveikatos būklės. Neretai traumų pasekmėms pašalinti prireikia ir operacijos, nes vaistai ar fizioterapijos priemonės ne visais atvejais būna veiksmingi.
- Gal galima tuoj po patirtos traumos pamatyti, kas ligonio lauks ateityje ir laiku užkirsti kelią prognozuojamoms pasekmėms?
- Trauma traumai nelygu. Smulkesnių, nesunkių traumų pasekmės, sakyčiau, būna labai neblogos. Bet po sudėtingų lūžių, ypač, - sąnarinių, atvirų lūžių, galima tikėtis skaudesnių pasekmių. Ir garantuoti, kad dėl patirtos traumos nieko blogo ateityje nevyks, jokiu būdu negalima.
Tik noriu iš karto perspėti: jei gydantis būna daktaro ir ligonio sutarimas, bendras siekis, tai rezultatai, tikėtina, bus geresni. To reikėtų laukti, kai traumą patyręs žmogus nurodytu laiku, tol, kol tęsiasi gydymo procesas, lankosi pas gydytoją, įsigilina į esamą situaciją, įsiklauso į paaiškinimus, įvertina savo būklę bei laikosi gydytojo nurodymų.
Dera suprasti, kad tame gydyme ne vien traumatologas dalyvauja, bet ir reabilitologas, šeimos gydytojas, jei prireikia - neurologas, endokrinologas, kiti specialistai, kurie gydo traumos galimai „paaštrintas" gretutines ligas.
- Jei žinotum, kur krisi, tai pagalvę pasidėtum, - byloja liaudies išmintis, tačiau dar ir pridurdama, kad girtam tą pagalvę velnias pakiša. Ar teisybė?
- Praktiškai, taip. Girtas žmogus krinta suglebęs, neįsitempęs, turbūt ir galima taip sakyti: krinta minkščiau, tad sunkių pasekmių nejaučia. Bet tai ne visais atvejais galiojanti taisyklė. Tą galiu patvirtinti iš ligoninės kasdienybės.
Daug pas mus girtų (ir labai girtų) žmonių atveža susižalojusių gatvėje ar namie. Daugybė būna buitinių traumų, chuliganizmo atvejų pasekmių. Bet kad girtą žmogų būtų atvežę į ligoninę dėl gamybinės traumos, - neatmenu tokio įvykio.
Žinoma, nereikia iš girtų kopijuoti „atsipalaidavimo" būsenos, kai siekiama išvengti pargriuvimo ir susižalojimo gatvėje. Verčiau slydmečiu pasirūpinti tinkama avalyne ir atsargiau vaikščioti, dažniau žiūrint sau po kojomis.
- Manyčiau, prieš žiemą tokių patarimų iš traumatologų lūpų visuomenė kasmet išgirsta, ar jie padeda, - gal tų vadinamų žieminių traumų sumažėjimas pastaruoju metu ligoninės medikų pastebimas?
- Nežinau, kaip su tais patarimais, ar jų poveikis duoda pastebimų rezultatų, ar ne. Bet, pagal mane, negalima išskirti žiemos meto, kaip tokio laikotarpio, per kurį traumos labiau „pasireiškia". Traumatizmas vienodai aktualus visais metų laikais. Populiacija sensta, tai akivaizdu, kad vyresnio amžiaus žmonės traumų patiria ir vasarą, ir žiemą. Ypač dėl osteporozės: griūna ir kaulai lūžta.
Būna, ir jauni net lygioj vietoj paslysta, per skubėjimą. Gal koja užkliuvo? Juk mūsų šaligatviai - labai nelygūs, „seniai nuvaikščioti", o kai lapų daug prikrinta, - dar sudėtingiau jais eiti nepaslydus ar neužkliuvus už kokios aptrupėjusios plytelės.
Jeigu žmogus nukrito, atsikėlė, jaučia, kad sumuštos vietos neskauda, sąnariai lankstosi, funkcija nesutriko, tai didelės tikimybės, kad po kelių mėnesių ar metų teks operuotis dėl traumos pasekmių, kaip ir nėra. Bet jei skauda ir ne vieną parą, tai gydytis kompresais (juolab - degtinės ar šlapimo) tikrai nepatartina. Verčiau iš karto kreiptis į gydytoją. Mūsų ligoninės Traumatologijos punktas yra pačiame miesto centre, dirba visą parą: be pertraukų ir be laisvadienių.
- Girdėjau, kad į ligoninę pas jus operuotis atvažiuoja ar atvežami žmonės ne tik iš Kauno regiono, bet ir iš toliau nuo Kauno esančių Lietuvos vietovių, - Joniškio, Šiaulių ar Biržų. Ar mediciną studijuojantis jaunimas turi galimybių perimti Jūsų turtingą patirtį?
- Tikrai turi. Paprastai per dieną atlieku 2-3 operacijas - klubo sąnarių, ilgųjų kaulų lūžių ar kitais sudėtingais atvejais. Dėstau internams, perduodu patirtį rezidentams. Ortopedo traumatologo profesija - prestižinė, konkursai studijuoti labai dideli. Ir patirtį perduoti mūsų gydytojai tikrai turi kam.
Skyriuje, kuriam vadovauju, vyksta specializacija, - labiau gilinamasi į pėdos ortopediją, artroskopiją, endoprotezavimą. Dar derėtų pridurti, kad anksčiau buvo praktikuojamas konservatyvus gydymas, dabar - labiau operacinis. Sutrumpėjo gulėjimo ligoninėje laikas, bet gydymo efektas būna geresnis.
Norėčiau pasidžiaugti, kad daugybė mano buvusių mokinių sėkmingai dirba Kauno klinikose, dalis - mūsiškėje - Kauno klinikinėje ligoninėje.
-Dėkoju už pokalbį.