Kas kuriama, specialistai nežino
„Ministrų kabinetas įpareigojo SAM patvirtinti tvarką, pagal kurią psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai arba pacientai, kurie negeba protingai vertinti savo interesų ir dėl to neįmanoma gauti jų sutikimo gydymui, galės būti priverstinai paguldyti į ligoninę, siekiant jiems suteikti reikiamą pagalbą. Tai reiškia, kad artimiausiu metu bus nustatytos konkrečios taisyklės, kuomet tokie žmonės galės būti priverstinai gydomi“, – taip rašoma SAM pranešime spaudai.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius ir VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyvos“ direktorė Nijolė Goštautaitė-Midttun primena, kad priverstinis gydymas Lietuvoje egzistuoja jau seniai ir, ką šiuo metu inicijuoja SAM, nežino nė patys specialistai.
„Priverstinis gydymas Lietuvoje senų senovėje egzistuoja, visą laiką vyksta ir visa tvarka yra patvirtinta. Ką ten nori patvirtinti vyriausybė, nelabai aišku. Kažkokią gal detalesnę tvarką? Šiaip ta tvarka yra apibrėžta įstatyme ir Civiliniame kodekse ji puikiai veikia iki šios dienos. Gegužės 1 dieną įsigalioja naujas įstatymas, kuris ją dar aiškiau reglamentuoja, – sako psichiatras M. Marcinkevičius.
– Gal vyriausybė nori dar labiau detalizuoti, nors Civiliniame kodekse ir Psichikos sveikatos įstatyme pakankamai aiškiai viskas apibrėžta. Tas vyksta ir didelių keblumų kol kas nekyla.“
N. Goštautaitė-Midttun ministerijos pranešimą spaudai vertina kaip tekstą, kurį parašė neprofesionalūs ir psichiatrijos nesuprantantys žmonės. Be to, pasak jos, teksto turinys neatitinka medicininės etikos „Ar čia yra tik komunikacijos klaidos, bet problema yra ir su naujai priimtu įstatymu“, – mano psichiatrė.
Specialistai tik spėlioja, kad ministerija nori detaliau aprašyti esamą tvarką.
„Nors ji puikiai veikia ir be jokio detalesnio aprašo ir viskas vyksta“, – sakė M. Marcinkevičius.
SAM psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas DELFI atsiuntė komentarą: „Atsižvelgiant į tai, kad šis projektas yra tik rengimo stadijoje ir iki galo neišdiskutuotas, plačiau komentuoti apie tvarkos reikalavimus dar per anksti.“
N. Goštautaitė-Midttun sako, kad, jei bus sukurtas dokumentas, kuris aiškins jau esamą tvarką, tarp dviejų dokumentų gali kilti konfliktas.
Naujasis įstatymas įsigalios gegužės 1 dieną, o iki tos dienos šį mėnesį sukviesta darbo grupė turi parengti taisykles.
„Laiko labai nedaug, problema sudėtinga. Įstatymas jau turi įsigalioti gegužės 1 dieną, taigi laiko aptarti su psichiatrų bendruomene, su platesne visuomene praktiškai nėa – nuogąstauja psichiatrė.
– Psichiatrų yra 500. Nereikia visų apklausti, bet reikėtų skirti laiko darbui grupėse. Medicinoje nėra vienos nuomonės, tenka ginčytis, lyginti, žiūrėti kitų šalių patirtį ir tokiu būdu įvertinti, ar tas įstatymo pakeitimas yra naudingesnis pacientams ir paslaugų teikimui ar mažiau. Tam reikia laiko.“
Kada gydoma priverstinai?
Kaip pasakojo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius M. Marcinkevičius, kad žmogus būtų paguldytas priverstinai, turi būti dvi esminės sąlygos.
1. Bloga paciento psichikos būklė: žmogus pavojingas sau. Pavyzdžiui, asmuo bando nusižudyti, elgiasi pavojingai ar kitaip save žaloja.
„Šiuo metu įstatyme nurodoma, kad priverstinai gali būti gydomi žmonės, kuriems dėl ligos kyla pavojus jų pačių arba kitų žmonių gyvybei arba sveikatai. Kaip pavyzdys, būtų vieniši pacientai, kurie negali savimi pasirūpinti – serga demencija arba ūmia psichoze, nesupranta, kad jiems reikia gydymo, kai kada nežino kas jie tokie“, – pasakojo N. Goštautaitė-Midttun.
Pasak specialistės, tokiu atveju priverstinis gydymas padeda gydyti ligą, pagerinti paciento būklę ir užtikrinti išgyvenimą, pavyzdžiui, pamaitinti, pasirūpinti pašalpomis, saugumu ir pan.
2. Pavojus aplinkiniams dėl psichikos būklės.
„Pavojingumas aplinkiniams turi būti aiškiai išreikštas. Tai smurtas prieš žmones, dažniausiai šeimos narius arba aiškūs grasinimai. Gali būti ir ne tiesioginis smurtas, bet pavojingas elgesys, tarkime, žmogus, esantis psichozėje, per langą mėto daiktus. Natūralu, kad toks elgesys pavojingas, nes tas daiktas gali užkristi ant galvos. Arba žmogus, pavyzdžiui, namie pradeda deginti laužus, – pasakojo psichiatras.
– Būna, kad atveža pacientus, kurie girti mušasi, siautėja. Bet jis kažką neadekvačiai daro ne dėl psichikos ligos, o dėl to, kad jis girtas, tai tokiais atvejais siunčiame į areštinę.“
„Pavyzdžiui, kaimynai pasiskundžia, kad žmogus grasina, niokoja turtą,. Tokiais atvejais pacientas gydomas ne dėl to, kad būtų išgelbėti artimieji ar kaimynai, o dėl to, kad jis nebūtų baudžiamas, nepatektų į kalėjimą, nes jo elgesį nulemia liga. Tai yra paciento interesų apsauga“, – sakė psichiatrė.
– Priverstinio gydymo institutas nėra tam, kad apsaugoti visuomenę. Visuomenę jis saugojo sovietiniais laikais. Tokių oficialių pareiškimų nebuvo jau 30 metų.“
Kaip pasakoja M. Marcinkevičius, gydytojas psichiatras vertina paciento būklę ir pavojingumą. Jei matyti, kad žmogus yra tikrai pavojingas dėl psichikos sutrikimų, tada gydymo įstaiga turi per 48 valandas (pagal naują tvarką – per 3 dienas) gauti teismo sprendimą dėl priverstinio gydymo.
„Kad nebūtų piktnaudžiavimo, privalo būti bent dviejų psichiatrų parašai, t. y. turi būti vieno nepriklausomo psichiatro nuomonė ir administracijos atstovų parašas. Per 48 valandas teismas turi priimti sprendimą ne daugiau kaip mėnesiui skirti gydymą. Jei teismas priima sprendimą, pacientas gydomas. Teisme pacientą būtinai turi atstovauti advokatas. Gali dalyvauti ir jo, bet taip pat iš antrinės teisinės pagalbos tarnybos. Pacientas šioje vietoje turi būti ir ginamas, kaip normaliame teismo procese, – pasakojo M. Marcinkevičius.
– Tai pakankamai griežta ir reglamentuota tvarka ir panaši į daugumą pasaulio šalių.“
Kaip sako N. Goštautaitė Midttun, priverstinis gydymas turi būti taikomas tam, kad būtų apsaugota individo teisė į sveikatą, kad nebūtų baudžiama už netinkamą bet ligos nulemtą elgesį,.
„Ne bet kas gali pasakyti, kas yra bloga būklė. Juk bet kam gali pasirodyti, kad žmogaus būklė nekokia. O kartais gali tiesiog nepatikti kaip kitas mąsto, kaip jaučia. Tai negi jau ir vešime į ligoninę trims paroms? Šiuo metu tam turi būti nustatyta psichikos sutrikimų diagnozė, ką gali padaryti tik kvalifikuotas psichiatras. Valstybė specialistu, kuriam ši funkcija priskirta, turi pasitikėti. Nustačius diagnozę, dėl priverstinio gydymo poreikio toliau sprendžia teismas.
Tokiomis priemonėmis apsidraudžiama, kad nebūtų piktnaudžiaujama“, – sako psichiatrė.
Psichiatro ministerijoje – nesusipratimai dėl psichiatrijos
Tikriausiai nereikia priminti, kad dabartinis Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pagal profesiją – psichiatras. Kaip taip atsitiko, kad psichiatro valdomoje ministerijoje, kaip sako kiti specialistai, vyksta toks chaosas?
„Ministras nepajėgia į viską įsigilinti. Psichiatrija tik viena dėmesio reikalaujanti sritis. Be to įstatymus priima Seimas. Sveikatos sistemos peržiūra yra sudėtinga sistema, ir akivaizdu, kad šiuo metu aplinkoje gerokai stokojama profesionalių žmonių, kurie turėtų parengti kokybiškus įstatymus., – įsitikinusi N. Goštautaitė-Midttun. – Ministras juk negali visko nupiešti pats. Jam tenka pasitikėti savo komanda. Ir štai kaip nutinka.
Kai turime daug nekokybiškų teisės aktų vienoje srityje, rizika kad psichiatrijos paslaugos taps mažiau kokybiškos ir veiksmingos, yra labai didelė.“
Kaip sako N. Goštautaitė-Midttun ir M. Marcinkevičius, labai daug psichiatrų nustebo pamatę pastarąjį SAM pranešimą spaudai apie naująją priverstinio gydymo tvarką, specialistai apie tai išsamios informacijos negavo.
Kas keisis nuo gegužės 1 dienos?
Kaip pastebi M. Marcinkevičius, šalia pavojingumo sau ar aplinkiniams atsiranda pavojingumas turtui. „Pavyzdžiui, žmogus muša ne žmones, o daužo daiktus, arba, pavyzdžiui, neadekvačiai leidžia didžiules pinigų sumas. Ne šiaip, bet dėl psichikos ligos“, – sako psichiatras.
– Teismas sprendimą gali priimti per tris dienas nuo paciento paguldymo. Tuo užtikrinama didesnė galimybė pacientui susirasti savo advokatą, jam įsigilinti. Nes anksčiau per 48 valandas ir pacientą paguldyti, ir teismui priimti sprendimą, buvo pakankamai sudėtinga.
Tai yra geras sprendimas, kuris yra geresniam paciento teisių užtikrinimo teisme.
Pacientas būtinai teismo turi būti išklausomas. Tas turėtų būti daroma arba, nuotoliniu būdu, tokį metodą taiko kol kas tik Respublikinė Vilniaus psichiatrinė ligoninė, arba teismas atvyksta į įstaigą pas pacientą.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį aš nežinau nė vieno atvejo, kad teismo sprendimas būtų atšauktas, ar po to pacientai įrodytų žalą. Skundų visada būna, bet kol kas, mano žiniomis, jie buvo nepagrįsti.
Psichiatrė N. Goštautaitė-Midttun pabrėžia, kad priverstinis gydymo tikslas – ne apsaugoti visuomenei, o paciento interesus.