„Pagrindinė problema yra neišpildyti lūkesčiai“, – apie dabartinę valdžią pokalbį pradeda Skubiosios medicinos gydytojas rezidentas ir Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos pirmininkas Karolis Kilčiauskas.
Praėjusią savaitę pašnekovas pasidalino rytinio Seimo posėdžio įrašo ištrauka savo feisbuko paskyroje ir iškėlė problemas, kurių Vyriausybė vis dar nėra pasirengusi išspręsti. Viena iš tokių problemų – daug metų nekintantis vietų skaičius rezidentūroje. Taip iš dalies yra dėl to, kad, pasak K. Kilčiausko, tiksliai nežinoma, kiek ir kokių specialistų reikia Lietuvai.
Štai šiais metais finansavimas valstybės finansuojamoms rezidentūros vietoms buvo padidintas, tačiau viskas baigėsi tuo, kad vietų dar labiau sumažėjo. Pasak pašnekovo, prie to prisidėjo ir buvusi valdžia, ir tam tikras nesusikalbėjimas tarp Finansų, Sveikatos apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Viena iš problemų – mokestis už rezidentūrą po studijų
Pagal įstatymą, pasak K. Kilčiausko, valstybės finansuojamų rezidentūros vietų turi būti tiek, kiek yra studentų, baigiančių studijas valstybės finansuojamose vietose. Šiais metais medicinos studijas valstybės finansuojamose vietose baigė 312 studentų. Buvo paruošta 320 rezidentūros vietų.
„Viena vertus, tokia tvarka atrodo logiška. Bet iš tiesų, ji neteisinga. Studentai tikėjosi, kad bus 365 vietos. Iš viso baigiančių studentų yra apie 450. O universitetai gali priimti studentų tiek, kiek nori.
Ne visose Europos Sąjungos šalyse yra mokama rezidentūra. Apskritai, jos neturėtų būti. Tu eini į darbą, keli savo kvalifikaciją, bet dar už tai susimoki. Jei reikia patenkinti kažkokius valstybės poreikius, reikia specialistų, valstybė turėtų tai finansuoti“, – kalbėjo pašnekovas.
Kas lieka tiems studentams, kurie negauna valstybės finansuojamos rezidentūros?
K. Kilčiausko teigimu, yra 4 pagrindiniai pasirinkimai. Pirmas variantas – stoti į mokamą rezidentūrą, kai po studijų baigimo rezidentas turės mokėti pinigus už tai, kad atlieka rezidentūrą.
Kitas variantas – sudaryti individualias sutartis su regionų ligoninėmis, kurios sumokėtų už rezidentūrą. Tokiu atveju būsimasis medikas turi pasirašyti sutartį, jog mokysis rezidentūroje, o už tai sumokės regiono ligoninė, su kuria pasirašyta sutartis. Žinoma, ne už dyką – po baigtos rezidentūros medikas turės atvykti bent 5 metus dirbti pilnu etatu toje ligoninėje, kuri sumokėjo už rezidentūrą.
„Tai irgi toks rezidento įstūmimas į kampą, jis išmetamas iš darbo rinkos. Kiekviena savivaldybė turi savo ligonines ir jos konkuruoja tarpusavyje, konkuruoja dėl darbo užmokesčio, sąlygų ir panašiai. Pasirašydamas tokią sutartį, darbuotojas nebeturi jokių galių derėtis dėl geresnių sąlygų ir algos. O šiuo metu ligoninės vadovai neįtikėtinai manipuliuoja darbo sąlygomis.
Medikų atlyginimą sudaro 2 dalys – kintamoji ir nekintamoji. Kintamoji sutartyse dažniausiai būna pati didžiausia, bet ją ligoninės direktorius gali pakeisti be jokio sutikimo. Po mėnesio alga gali sumažėti keliais šimtais eurų ir to nė nebus galima apskųsti. Dėl to tokia sutartis, kurią pasirašius turėsi atidirbti tam tikrą metų skaičių, yra tarsi baudžiava“, – sakė pašnekovas.
Kitas variantas – baigus medicinos studijas pasiimti licenziją, bet nestoti į rezidentūrą, ir eiti dirbti su šia licenzija. Toks žmogus gali dirbti priėmimo skyriuje, greitojoje pagalboje ar farmacijos kompanijoje.
Na, ir paskutinis variantas – emigruoti ir studijas pratęsti Vakaruose.
Kaip pasakojo K. Kilčiauskas, atliktos apklausos parodė, kad dauguma studentų, ir Kaune, ir Vilniuje, nesiruošia mokėti už rezidentūrą iš savo kišenės.
„Šiuo metu Vyriausybė nesprendžia tokių problemų. Tačiau suprantame, kad dabar visi resursai skirti pandemijos valdymui ir kitų resursų nebėra. Visa tai yra palikimas ir buvusios valdžios, nes biudžetą planavo prieš tai buvusi Vyriausybė. Gaila tik tiek, kad karjeros planavime jaunas žmogus turi kentėti dėl valdžių pasikeitimo“, – sakė pašnekovas.
Tiesa, pasak K. Kilčiausko, tokia problema yra ne tik Lietuvoje. Dėl specialistų planavimo nesutaria ir kitos Europos Sąjungos valstybės.
Niekas nežino, kaip iš tiesų turėtų atrodyti sveikatos apsauga
Kaip pagrindinę dabartinės sveikatos apsaugos problemą gydytojas rezidentas įvardija vizijos nebuvimą. Tiksliai nežinoma, kaip visas ligoninių ir sveikatos apsaugos tinklas turėtų atrodyti ateityje, tad ir nenusprendžiama, kokiems specialistams teikti prioritetą.
„Dėl tos pačios skubios medicinos – ar jos reikės tik klasteriniuose centruose, tai yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje? Taip siūlė praėjusi valdžia, bet Dalia Grybauskaitė tokį pasiūlymą vetavo. Ši valdžia išvis nėra atsakiusi į klausimą, koks turėtų būti tinklas. Dėl to neaišku, kam iš tų apmokamų valstybės rezidentūros vietų reikėtų skirti prioritetą, nes tuos specialistus gausime tik dar už 5 metų“, – sakė pašnekovas.
Gydytojas rezidentas pamini ir STRATA – Vyriausybės strateginės analizės centrą. Tai Vyriausybinė organizacija, kuri užsiima strateginiu planavimu, tarp jų ir sveikatos apsaugos specialistų.
„Antrus metus tai daro, tariasi su ekspertais, nevyriausybinėmis organizacijomis, įtraukė savo pastabas į analizę. Tačiau problema lygiai ta pati – nežino, kam planuoja“, – kalbėjo K. Kilčiauskas.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti problemą, pašnekovas ligonines ir visą sveikatos apsaugą palygina su privačiu verslo tinklu, pavyzdžiui, kokiomis nors parduotuvėmis, kurios padalinius turi visuose miestuose.
„Jie puikiai žino, kiek ir ko parduodi, ko trūksta, kokių prekių reikia ir panašiai. Dabar SAM ar Vyriausybė – jų ta informacija apie gydymo įstaigas nepasiekia. Kokioje ligoninėje, kokios kvalifikacijos reikia specialistų, kokios paslaugos suteikiamos. Visa informacija yra labai fragmentuota, nelabai prieinama.
Šiandien jokios bendros vizijos neturime. Vienas ligoninės direktorius sugalvoja kažką vienokio, kitas sugalvoja kažką kitokio. Viena savivaldybė sugalvoja sujungti dvi ligonines, kita nejungia. Tai tęstis negali ir turi būti aiškiai pasakyta, kokios gydymo paslaugos ir kur turi būti teikiamos, kokių specialistų reikia“, – sakė K. Kilčiauskas.
Išvardijo 3 pagrindines problemas
Apibendrinant pokalbį, pašnekovas išvardijo, jo nuomone, 3 pagrindines dabartinės Lietuvos sveikatos apsaugos problemas.
Pirmoji – vizijos nebuvimas. „Kiekvienas politikas, direktorius gali turėti savo nuomonę ir nėra aiškių taisyklių, kaip turi būti, nėra vienos krypties. Įsivaizduokite, kad kiekviena „Maximos“ parduotuvė galėtų daryti ką tik panorėjusi. Juk būtų absurdas. O su sveikatos apsaugos tinklu taip vyksta“, – sakė K. Kilčiauskas.
Antra problema – specialistų planavimo nebuvimas. Tai, pasak pašnekovo, kenkia ne tik gydytojams, bet ir slaugytojams, paramedikams, visuomenės sveikatos specialistams, kineziterapeutams.
Trečia problema – finansavimo modelis, kuris taip pat nepadeda išspręsti kitų sveikatos apsaugos klausimų.
„Nežinau, kiek ši valdžia turi politinės valios spręsti šias problemas“, – pokalbį apibendrino K. Kilčiauskas.