Mama sako, kad Audriui patinka būti tarp žmonių, kur daug veiksmo, net jei jis atrodo užsiėmęs kokiais nors savais reikalais. Kaip ir jo bendraamžiams, berniukui patinka dūkti ir žiūrėti filmukus, žaisti su žaislais. Būdamas judrus, jis mėgsta aktyvias veiklas – vaikščioti, bėgioti, plaukioti, laipioti, suptis...
Tačiau pirmieji vaikystės metai labiau priminė kovą už gyvenimą, o ne nerūpestingų žaidimų kupiną laiką, rašoma pranešime.
Gydytojai neteikė didelių vilčių
Tai, kad Audriukas nėra toks, kaip dauguma vaikų, mama pastebėjo vos jam išvydus šį pasaulį, bet situacijos rimtumą ji galėjo įvertinti kiek vėliau. Kai sūnui sukako vieneri, jam pasireiškė staigus būklės pablogėjimas.
„Buvo ilgai ieškoma diagnozės, galų gale, užsienio medikų dėka, ji rasta. Audrius turi retą genetinį medžiagų apykaitos sutrikimą. Pablogėjimo metu nedaug buvo manančių, kad jis išgyvens. Vėliau daug kas netikėjo, kad jis vaikščios, valgys ir darys kitus dalykus pats. Būklei gerėjant nuomonė kito, tačiau kai kuriais klausimais net ir šiandien jo galimybės kai kur nuvertinamos“ , – prisipažįsta Ugnė.
Audriaus mama neslepia, kad auginant vaiką, turintį negalią, kyla daug įvairių sunkumų, pradedant ir visuomenės požiūriu į neįgaliuosius.
„Audriaus neįgalumas akivaizdžiai matomas iš to, kaip jis juda, kalba, išgyvena emocijas ir t. t. Dažnai aplinkiniai į tai reaguoja priešiškai ar tiesiog pristinga supratimo. Rasti draugišką aplinką tokiam vaikui mūsų visuomenėje yra nemenkas iššūkis. Tokiems vaikams, kaip Audrius, Lietuvoje trūksta visko – trūksta integracijos, trūksta reabilitacijos, socializacijos, netgi paprasčiausio užimtumo. Be abejonės, kyla problemų ir auginant tokį vaiką – sunku derinti darbą, planuoti laisvalaikį, dažnai tenka savarankiškai spręsti vaiko elgesio ir sveikatos problemas“, – savo patirtimi dalijasi moteris.
Paklausta, kodėl savo sūnų Ugnė atvedė į laipiojimo salę, moteris teigia susižavėjusi laipiojimu, kadangi jis įvairiapusiškai lavina tiek kūną, tiek mąstymą.
„Savo pažinties su laipiojimo sportu pradžioje savanoriavau ne pelno siekiančioje organizacijoje „Miegantys drambliai“, tačiau tuo metu Audriaus kojos buvo dar gerokai per silpnos rimtesniam lipimui, tačiau jam patikdavo rankomis kabintis už įvairiaspalvių kybių (aut. past. kybis – specialus laipiojimo dirbtine sienele įrenginys), leisti laiką salėje, kurioje būdavo daug draugiškų žmonių. Bet nuo pat pradžių buvo aišku, kad šis sportas labai naudingas judėjimo negalią turinčiam žmogui. Lipimo metu galima varijuoti parenkant krūvį, įdarbinant vis kitus raumenis, tobulinant vis naujus judesius ir įgūdžius. Be to, lavėja ir erdvinis mąstymas, didėja pasitikėjimas savimi“, – sakė Ugnė.
Sūnui pradėjus laipioti, po kurio laiko mama pastebėjo ir pasikeitusį berniuko elgesį.
„Iš prigimties Audrius nėra linkęs bendradarbiauti, su juo dažnai gali būti sunku susitarti. Kadangi jo raida vėluoja, kaip ir daugumai mažų vaikų jam trūksta disciplinos, ypač darant veiksmus, kurie jam nėra malonūs ar smagūs. Tai gali būti paprasčiausia mankšta, ar kitos užduotys, kurios jam atrodo sunkios ar nuobodžios. Taip pat jam sunku išreikšti save dėl kalbos sutrikimo“, – sako Audriaus mama.
Tačiau pradėjęs lankyti laipiojimo treniruotes berniukas ėmė drąsiau bendrauti.
„Čia jis turi savo mėgstamas erdves, drąsiai sveikinasi su salėje esančiais žmonėmis, juos apkabina ar pakalbina. Su juo dirbantiems savanoriams užteko kantrybės, geranoriškumo ir išmonės paskatinti jį atsiskleisti ir pradėti bendradarbiauti – šiuo metu jis žino laipiojimo treniruotės tvarką, ir pats stengiasi atlikti viską kuo geriau. Pagerėjo koordinacija, pusiausvyros pojūtis ir gebėjimas ją išlaikyti, kas jam yra labai svarbu, judesių įvairovės „bagažas“ taip pat gerokai papilnėjo“, - pasakojo berniuko mama.
Lankydamas užsiėmimus Audrius ne tik laipioja, dažnai kaip motyvaciją pasitelkus žaislus, bet ir daro tempimo pratimus, pratimus su dideliu kamuoliu ir net akrojogą, tai - jogos atšaka, susidedanti iš akrobatikos pratimų ir jogos filosofijos bei tajų masažo elementų.
Audriaus mama sako, kad didžiausia sūnaus pažanga yra matoma iš jo judėjimo.
„Jei imsime sveiką žmogų, jis, net jei ir nesportuos, vis tiek pajėgs atlikti kasdienybėje reikalingus judesius, nepraras, sakysime, vaikščiojimo įgūdžių, nepradės griuvinėti atsistodamas nuo kėdės ar gatvėje. Audriui visus iš paralyžiaus iškovotus judesius reikia palaikyti ir tobulinti, kitaip jis juos praras. Ypač tai aktualu artėjant ir prasidedant paauglystei, kai kūnas staigiai auga, ir ligos varginamiems raumenims tenka netikėtas dar didesnis su augimu susijęs krūvis" - pasakojo Ugnė.
Mama džiaugiasi, kad šiandien Audrius yra kur kas drausmingesnis, mokantis dirbti su kitu žmogumi jo mamai esant tose pačiose patalpose ir turintis geresnių bendradarbiavimo įgūdžių. O su kiekviena diena augantis pasitikėjimas savo jėgoms ir aplinkinių palaikymas suteikia berniukui daugiau savarankiškumo ir drąsos nebijoti būti savimi.