Bendra studija, kurią atliko PSO ir Tarptautinė darbo organizacija (TDO), atskleidė, kad dauguma aukų (72 proc.) buvo vidutinio amžiaus arba vyresni vyrai. Neretai mirtis ištinka gerokai vėliau, kartais net praėjus ne vienam dešimtmečiui, nei buvo dirbamos ilgos pamainos. Tyrimas taip pat parodė, kad Pietryčių Azijoje ir Vakarų Ramiojo vandenyno regione, į kurį patenka Kinija, Japonija ir Australija, gyvenantys žmonės labiausiai kenčia nuo neigiamo ilgų darbo valandų poveikio.
Ataskaitoje nurodoma, kad per savaitę dirbant 55 valandas ar daugiau 35 proc. padidėja insulto rizika, 17 proc. – tikimybė mirti nuo išeminės širdies ligos, palyginti su 35–40 valandų darbo savaite. Nors į tyrimą nebuvo įtrauktas COVID-19 pandemijos laikotarpis, PSO pareigūnai sakė, kad dėl koronaviruso išaugus būtinybei dirbti nuotoliniu būdu ir sulėtėjus ekonomikai rizika galėjo padidėti.
„Turime įrodymų, kad, šalims įvedus karantiną, darbo valandos pailgėja maždaug 10 proc. Tokią išvadą padarėme išanalizavę Jungtinėse Amerikos Valstijose esančio Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro studiją, apėmusią du regionus ir, regis, 15 valstybių.
Darbo valandų augimas yra akivaizdus. Galbūt žmonės ilgiau dirba iš namų, bet kol kas negalime tiksliai pasakyti. Taip pat reikia nepamiršti, kad gyvename skaitmeniniame pasaulyje, todėl kai kuriais atvejais gali būti nelengva „atsijungti“ nuo darbo“, – kalbėjo PSO Aplinkos apsaugos, klimato kaitos ir sveikatos skyriaus techninis pareigūnas Frankas Pega.
F. Pega pridūrė, kad darbo valandų limito nustatymas išeitų į naudą darbdaviams, nes, kaip rodo ankstesnė patirtis, tokia praktika didina darbuotojų našumą.