Eidamas 77-uosius metus, mirė buvęs ilgametis Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos vadovas, Vilniaus universiteto prorektorius medicinai prof. habil. dr. Algimantas Raugalė.
Daugybę Lietuvos vaikų gydytojų kartų išmokslinęs, pediatrijos tėvu vadinamas A. Raugalė gydytojo specialybę įgijo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete 1963 metais. 1991 m. A. Raugalė buvo paskirtas šio fakulteto prodekanu. Po dešimtmečio išrinktas Vilniaus universiteto prorektoriumi medicinai.
Profesorius yra 20 mokslinių monografijų ir vadovėlių, daugiau kaip pusantro šimto mokslinių straipsnių autorius ir bendraautoris.
A. Raugalė įvertintas Nacionaline premija, jam suteiktas Lietuvos Respublikos mokslo premijos laureato vardas.
Su profesoriumi galima atsisveikinti antradienį nuo 15.00 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Laidotuvės – trečiadienį.
Aš daryčiau lygiai tą patį…
Tai, kas liko TV filmavimo paraštėse 2013 metais. Interviu su prof. habil. dr. Algimantu Raugale.
Galima sakyt, į pediatriją atsitiktinai pakliuvau. Taip išėjo – aš norėjau būti kino režisieriumi, norėjau net stoti į Kinematografijos institutą. Nepasisekė. Užtat tapau vaikų daktaru visam gyvenimui [juokiasi].
Anksčiau juk nebuvo jokios pediatrijos. Universitetas buvo bendras, dalykas vienas – medicina. Tik paskui, mano pirmas ir vienintelis mokytojas, docentas Baublys mane atviliojo į pediatriją.
Šiais metais, spalio mėnesį, sukanka 40 metų, kai žuvo mūsų Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų katedros pažiba. Tuomet šalį apskriejo žinia, kad žuvo per lėktuvo katastrofą netoli Maskvos. Tai docentas Petras Baublys, profesorė Liudmila Steponaitienė, vyriausia tuometinės Sveikatos apsaugos ministerijos vyr. pediatrė Surblienė ir doc. Raimondas Lučinskas, beje, mano artimiausias draugas. Tragiškas įvykis tuomet turėjo didelį atgarsį – juk žuvo pagrindiniai, žymiausi vaikų gydytojai, ir paslėpti šito nepavyko, todėl visuomenėje atgarsis buvo didžiulis.
Tai turbūt pats geriausias dalykas – kai mokinys pralenkia mokytoją. Ką, profesoriau, Jūs sakydavote savo mokiniams, kaip sužavėdavote juos pediatrija?
Aš jiems sakydavau – nėra geresnės specialybės medicinoje už vaikų gydytojo. Aš visada nuo to pradėdavau savo įžangines paskaitas. Nežinau, kiek tai paliesdavo jų širdis, bet aš taip sakydavau, nes aš tuo tikėjau ir tikiu.
Vaikų gydymas – yra labai geras dalykas. Daug galima pasiekti, daug galima pagydyti, vaikai gajūs. Suaugusiuosius, senus, nu, ką jau mes… „atidirbta medžiaga“ [juokiasi]...
Mokinių turim labai daug. Savu laiku pas mus buvo Pediatrijos katedra Medicinos fakultete (Kaune tokio nebuvo), kurią kasmet baigdavo 60–70 gydytojų. Įsivaizduokit, 6 metus jie mokėsi tik pediatrijos. Taip buvo visą laiką nuo 1966 metų. Savo laiku man buvo pavykę atkurti. Yra tų „šviežiai“ baigusių pediatrų, bet ir jie perkvalifikuoti į šeimos gydytojus.
Šiaip, aš pasakysiu, kiekvieno žmogaus atminty lieka pirmasis mokytojas, ir žinoma, daktaras. Šventas žmogus. Ypač tais laikas, kai mediko statusas buvo neginčijamas ir ypa
gerbiamas. Žinot, mano mokytojas yra ir buvo doc. Petras Baublys. Nedaug kas žino, bet jis ir buvo tas pirmasis mano daktaras, kuris mane gydė, kai aš buvau dar vaikas. Suprantat, tarsi toks tęstinumas…
Apie pašaukimą
Visada sakau, kad tie, kurie dirba ne iš pašaukimo, patys kenčia, jeigu dirba nemalonų, neįdomų darbą.
Apie mokytojus
Na, matot, buvo 2 aukštosios mokyklos Lietuvoje: Kauno medicinos institutas ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Juose buvo Vaikų ligų katedros. Viena mokykla buvo Kaune, kita – Vilniuje. Ir štai Vilniuje 1946 metais buvo įkurta pirmoji lietuviška Vaikų ligų katedra (lietuviška, pabrėžiu, nes iki karo buvo VU Vaikų ligų katedra, bet tai buvo lenkų universitete, jai vadovavo prof. Vaclovas Jasinskis).
O po karo lietuviškai katedrai vadovavo doc. Petras Baublys – ypač iškili asmenybė, sunkiai pralenkiamas intelektualas. Iš esmės, tai jis kūrė Vilniaus pediatrų mokyklą, jis buvo Vilniaus pediatrų draugijos pirmininkas ilgus metus.
Aš labai didžiuojuosi, kad buvau jo mokinys.
Unikalu – žuvusius žymius Lietuvos pediatrus, pavyzdžiui, doc. Petrą Baublį ir žuvusius kolegas iki šiol prisimena ir laiko juos savo mokytojais. Juk tai fenomenas?
Tai būtent, tai ir rodo – kitus būtų užmiršę. O mūsų žuvusius kolegas, ypač doc. P. Baublį, mena iki šiol ne tik Lietuvoje – jo vardu yra pavadinta gatvė ne tik Vilniuje, bet ir Izraelyje.
Profesoriau, ar paskutiniųjų metų reformos sveikatos apsaugos srityje, kai staiga visas pediatrijos mokslas ir pati pediatrija Lietuvoje buvo nubraukta vienu parašu, Jums buvo skaudžios?
Čia tai mano „arkliukas“ [juokiasi]. Aš galiu tiek įsijausti į šią temą, kad nesustosim. Iš esmės pasakysiu – negerai išėjo dėl tos pediatrijos ir tų reformų. Kaip ten bebūtų, kaip mes bespjaudytume į praeitį, juk, atsimenate, kažkada pirminėje grandyje būdavo vienoje poliklinikoje vaikų ligų gydytojai, tiksliau, vaikų gydytojai, o suaugusiųjų gydytojai buvo atskirai.
Prieš 20 metų nuvažiavę pažiūrėti, pasižmonėti į kitas šalis jaunieji reformatoriai pamatė, kad yra tokia specialybė kaip šeimos arba bendrosios praktikos gydytojai, ir panoro ją įsteigti Lietuvoje.
Aš liudininkas esu, kovojau prieš visa tai 20 metų, dabar nebekovoju.
Matot, kaip dabar išėjo: šeimos gydytojas dabar gydo ir vaikus, ir suaugusiuosius. Jis ir ginekologas akušeris, ir chirurgas.
Žinote, jei pakalbėtumėte su vaikų tėvais, jie juk žmonės protingi –kur savo vaiką geriau vestų? Ar pas žmogų, kuris visą gyvenimą dirbo vaikų gydytoju? Ar pas žmogų, kuris moka viską, bet iš tikrųjų nemoka nieko.
Aš į tai žiūriu kaip į reikalo „atpiginimą“ bet kurioje kitoje srityje – pavyzdžiui, jei elektrikas būtų kartu ir santechnikas, vat sakytų, žmogus viską moka ir pigiai atsieina. Klausimas – ar jis viską moka gerai, ar tiesiog vidutiniškai?
Prie mano akių visa tai vyko. Pamenu, apylinkių terapeutai ateidavo pas mane į kliniką pasimokyti vaikų ligų maždaug 3–4 savaitėm. Įsivaizduojate? Persikvalifikuot! Jis visą gyvenimą dirbo suaugusiųjų gydytoju ir per mėnesį tampa vaikų ligų gydytoju. Aš tų vyresnių damų, savo kolegių, klausdavau: „Mergaitės, kaip gi jūs gydysite vaikus?“ Žinot, ką jos man atsakydavo rimčiausiais veidais? „Profesoriau, mes paimsime jūsų knygas, pasiskaitysim ir gydysim!“ Be humoro. Tai argi taip galima? Taip jie ir buvo perkvalifikuoti. O iš kitos pusės, apylinkės pediatrai, perkvalifikuoti į šeimos gydytojus, irgi suaugusiųjų ligų nežino. Juos taip pat perkvalifikavo per kelias savaites. Tai kaip jie gali tinkamai diagnozuoti infarktus, vėžines ligas?
Dabar yra kiek kitaip – yra kelių metų šeimos gydytojų rezidentūra, laiko šiai sričiai yra, bet vis tiek pediatrija ten yra „skriaudžiama podukra“.
Profesoriau, visada sakėte, kad vaikas ir suaugusysis – visai skirtingi pacientai. Ar jus išgirdo?
Matyt, taip ir neišgirdo. O rėkėm atviru balsu. Rašėme, kalbėjome. Ir tėvai, ir gydytojai protestavo, mes ir organizatoriai protestavom, bet taip ir liko.
Jūs įsivaizduokite, sėdi krūva pacientų poliklinikoje. Iš jų – dešimt krenkščiančių senukų. Ir čia pat – kūdikiai, naujagimiai.
Gydytojai buvo labai nepatenkinti. Bet jiems buvo pasakyta – jei jūs nepersikvalifikuojate, jūs netenkate savo specialybės.
Beje, aš noriu pasakyti, pasaulyje jau dabar grįžtama prie to, kad poliklinikose vaikus turi aptarnauti vaikų gydytojas.
O pas mus – viskas buvo, nereikėjo visko „laužyti“. Dabar aš juokais sakau – praeis kažkiek metų ir atsiras gudruolis reformatorius, kuris poliklinikose įves ir pediatro specialybę, ir terapeuto specialybę. Atskirs. Ir bus, žinoma, didžiulis atradėjas.
Tai ačiū Dievui, bet kiek laiko sugaišom, ir kiek nesąmonių pridaryta.
Vaiko gydytojas – išskirtinis tiek kaip žmogus, tiek kaip gydytojas
Būna, gydytojai susitaria – tu imk vaikus, aš imsiu suaugusiuosius. Ypač tai aktualu kalbant apie naujagimius, pirmuosius jų metus ir vienerių–trejų metų vaikus.
Juk tai visai kita fiziologija. Visai kitos ligos. Visai kitoks vaistų skyrimas. Ir dar vienas labai svarbus dalykas – mes pediatrai itin užsiimame ligų profilaktika. Terapijoje tai niekad nesulaukė pagarbos. Terapija – ligų gydymas.
Tiems perkvalifikuotiems kolegoms profilaktika mažiausiai rūpi.
Kokie politikos ar pertvarkų vėjai žmones paveikia? Minėjote, kad dauguma atlaikė, tebėra atsidavę ir laikosi savo idėjų?
Medikai nėra kalti, kad tapo reformų įkaitais. Mūsų medicina buvo visada tvirtai stovinti ant kojų. Sistema gal ir brangi, tačiau pasiekimai mūsų buvo neįtikėtinai geri.
Matot, jei kalbėtume iš esmės globaliai, tai yra toks sveikatos apsaugos rodiklis, kūdikių mirtingumo rodiklis.
Jis nurodo ne tik sveikatos apsaugos lygį toje ar kitoje šalyje, bet ir tos šalies kultūros ir civilizacijos lygį. Mūsų, Lietuvos, šis rodiklis buvo aukštesnis už Jungtinių Amerikos Valstijų. Aš Seimo nariams esu ne kartą tai sakęs – parodykite man žemės ūkyje, pramonėje, dar kur nors tokią sritį, kur mes geresni už Jungtines Amerikos Valstijas. Tai argi čia ne mūsų, ne pediatrų nuopelnas? Taigi, Lietuvoje vaikų gyvybės, vaikų sveikata buvo ir yra labai svarbu – ne vien krepšinis.
Pediatro kasdienybė šiandien. Koks gi šiandieninis požiūris į vaikus?
Pediatrai – jie ir liko pediatrais. Jie labai nenoriai imasi gydyti suaugusiuosius, lygiai kaip terapeutai, suaugusiųjų gydytojai, labai bijo gydyti mažus vaikus. Ir gerai, kad bijo, ypač naujagimius ir kūdikius. Pagrindinės klaidos daromos su šia amžiaus grupe. Tai patys pažeidžiamiausi pacientai.
Mes visada sakydavome – sveikatos apsaugos sistemoje prioritetas turi būti vaikai. Mes, suaugę, jau kaip nors. Atgyvenom, pratrauksim [juokiasi]. O ateitis yra vaikai…
Juokas juokais, bet yra dar vienas skirtumas – terapeutas turi vieną pacientą. Pediatras, vaikų gydytojas, turi mažiausiai tris pacientus – vaiką, mamą ir tėtį. O dar senelį ir bobutę. Su visais, kurie myli tą vaiką, reikia turėt tam tikrus santykius, visiems reikia dėmesio, reikia tiek daug visko išaiškinti. Štai jums ir tam tikras pediatro profesijos išplėtimas.
Mes, va, dabar didelę dalį laiko gyvenam kaime. Mano žmona irgi pediatrė, mes nebepraktikuojam, bet vis tiek net iš už ežero suranda, vaikšto žmonės vis ko nors paklaust, vadinasi, žino, kad čia gyvena vaikų gydytojai.
Žmonės vaikus vertina labiau nei savo sveikatą.
Visada buvo gydytojas, klebonas ir mokytojas – trys šviesuliai kiekviename kaime. Vaikų gydytojas, kalbos nėra, – toks buvo ir bus.
Gyvendamas pastaruoju metu toli nuo didelio miesto iš arčiau matote, ką reiškia dirbti daktaru mažame miestelyje?
Žinoma, mieste tam tikra prasme yra lengviau. Kolegos jaučiasi saugesni. Yra konsultantų, pagalbininkų, nesiseka gydyti namuose – nusiųsi į ligoninę, o kaimo ambulatorijose jis yra vienas. Ir jis už viską atsako.
Kokia buvo jūsų paties motyvacija pediatrijai atiduoti šitiek metų?
Žinote, man teko dirbti įvairių specialybių gydytoju, bet tik vaikų. Aš dirbau ir vaikų chirurgu, ir reanimacijos, intensyviosios pagalbos gydytoju, dirbau ir bendruoju pediatru. Paskutiniu metu – vaikų kardiologu. Man visa tai labai artima.
Šiais metais [2013 m.] yra lygiai 50 metų, kai pradėjau dirbti vaikų gydytoju, ir aš nuoširdžiai džiaugiuos už kiekvienus atiduotus metus pediatrijai.
Ir jeigu man kas nors dabar pasakytų kaip Faustui – „Darykim viską iš pradžių“, aš daryčiau lygiai tą patį.