Inkstų transplantacijos Lietuvoje pradininkas habilituotas mokslų daktaras, profesorius Balys Dainys griežtai neigia populiariausią mitą, kad organų donoru gali būti paverstas toks žmogus, kuris dar būtų galėjęs gyventi. Pasak profesoriaus, donorais tampa tik tie, kurių smegenys miršta anksčiau nei sustoja širdis ir, žinoma, tik tie, kurie patys ar jų artimieji yra pareiškę sutikimą.
Smegenų mirtis, pasak profesoriaus B. Dainio, yra negrįžtamas procesas – žmogus jau neatgis. Neretai artimiesiems su tuo sunku susitaikyti, o dar sunkiau – paaukoti organus. Tačiau labai svarbu suprasti, kad dabar yra momentas, kai galima įvykdyti ypatingą artimo meilės aktą.
Per pastaruosius dešimtmečius transplantacija Lietuvoje pasiekė ypatingų medicininių aukštumų. Šiuo metu mūsų šalyje atliekamos inkstų (jų daugiausiai), kepenų, širdies, plaučių, kasos ir inksto komplekso, širdies ir plaučių komplekso, ragenų transplantacijos.
Apie šią svarbią medicinos šaką profesorius B. Dainys su naujienų agentūra ELTA sutiko pasikalbėti savo klinikoje Vilniuje. Šiuo metu transplantacijų jis jau nebeatlieka, tačiau aktyviai domisi savo kolegų ir mokinių pasiekimais.
Besiruošdama šiam interviu rinkau informaciją ir susidariau tokią nuomonę, kad visais laikais didžiausia problema transplantacijoje – gauti ką transplantuoti, tai yra gauti žmogaus donorinį organą. Ar tai tiesa?
Tikrai taip. Sunkiausia gauti organą, tinkamą transplantacijai. Gi nenueisi į parduotuvę ir nenusipirksi. Todėl taip labai svarbi yra donorystė. Kai yra porinis organas, kaip inkstas, tai dar galima paimti iš gyvo donoro, artimo žmogaus tam sergančiam pacientui. O antras šaltinis, ypač neporinių organų, yra mirę donorai. Kitų metų vasario mėnesį sukaks penkiasdešimt metų, kai Lietuvoje buvo atlikta pirmoji inkstų transplantacija. Tada ji buvo atlikta iš mirusio donoro. Iš gyvo donoro pirmą kartą Lietuvoje inkstų transplantacija atlikta 1974 metais.
Ar iš gyvo žmogaus donorystei galima paimti tik inkstą?
Galima paimti ir dalį kepenų. Kai kuriose šalyse daromos tokios operacijos, pavyzdžiui, Lenkijoje.
Ar gyvas donoras būtinai turi būti giminaitis?
Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą, gyvais donorais gali būti tik artimi žmonės, tai yra kraujo giminaičiai arba sutuoktinis. Jei žmogus ruošiasi dovanoti savo vieną inkstą artimam žmogui, jis turi būti absoliučiai sveikas, kad būtų užtikrinta, jog su vienu inkstu jis galės gyvent taip pat, kaip ir su dviem. Ir, aišku, prieš tai ištiriama, ar dovanojamas inkstas yra tinkamas recipientui.
Pakalbėkime apie mirusius donorus. Norėčiau išsiaiškinti, kaip žmogus turi būti miręs, kad jis tiktų būti donoru.
Kai mes prieš 50 metų pradėjome transplantacijas, buvo griežtas nurodymas, kad organus transplantacijai galima paimti tiktai nustačius klinikinę mirtį ir po to konstatavimo dar turi praeiti ne mažiau kaip pusė valandos. Tai organai faktiškai jau būdavo mirę. Bet mes tada šiaip taip vertėmės. Kai matydavome, kad žmogui jau prasidėjo agonija, mes perveždavome jį į operacinę ir laukdavome. Tai buvo kažkas siaubingo. Ir techniškai tai buvo labai sudėtinga. Žinoma, tokie organai neretai funkcionuodavo blogai, būdavo nevisavertiški.
Noriu pabrėžti, kad 1967 metais buvo paskelbti Harvardo kriterijai (smegenų mirties nustatymo Harvardo kriterijai. – ELTA), pagal kuriuos žmogus yra miręs ne tada, kai sustojo širdis, širdies darbą galima atstatyti, bet žmogaus kaip socialinės būtybės mirtis yra smegenų mirtis.
Kai yra mirę smegenys, viskas, žmogaus nebėra, nors gali dirbti širdis, funkcionuoti kepenys, kiti organai. Aparatas gali už žmogų kvėpuoti, medikamentai palaikyti organų funkciją, žmogaus veidas gali būti rausvas, kaip gyvo ir sveiko, tačiau smegenų jau nėra. Taigi nuo 1967 m. pasaulis žmogaus mirties faktą konstatuoja nuo tada, kai yra mirusios smegenys.
Jau ir Sovietų Sąjungoje nuo 1986 metų buvo pripažinta smegenų mirtis kaip žmogaus mirties kriterijus. O iki tol – negrįžtamas širdies sustojimas. Todėl reikėdavo reanimuoti.
Vadinasi, organų donorais gali būti tik tie žmonės, kurių yra mirusios smegenys, bet širdis dar plaka?
Taip, tik tie. Nors dabar yra kalbama ir apie neplakančios širdies donorus. Dabar net yra tokie aparatai, kad būtų galima palaikyti plakančią širdį, kol paims organą transplantacijai, galima prijungti dirbtinės širdies aparatą, kol atvažiuos brigada ir kol bus paimti organai. Dabar organus transplantacijai ruošia ligoninių reanimacijos skyriai.
Tai tada peršasi klausimas: širdis dar plaka, o jau imami žmogaus organai, ar žmogus tikrai nieko nejaučia?
Tikrai nieko, nes jis jau yra miręs. Jis mirė tada, kai mirė jo smegenys.
Matote, ir jūs abejojate, kaip čia gali būti, kad širdis plaka, o žmogus jau yra miręs. Taip, tai jau yra lavonas ir jis nieko nejaučia, nebėra jokių refleksų, nereikia jokio nuskausminimo, nes tai yra tik kūnas, žmogus yra miręs.
O jeigu jaučia? Aš taip klausiu todėl, kad toks klausimas kyla žmonėms apsisprendžiant, ar paaukoti savo mirusio artimojo organus donorystei. Taip pat yra abejojančių, kad gal tas žmogus dar galėjo išgyventi o jį jau „gyvą pjausto“.
Kai įtariama, kad smegenys gali būti mirusios, atliekamas tyrimas išsiaiškinti, ar tikrai taip yra. Reanimacijoje sudaromas gydytojų konsiliumas. Yra tam tikri kriterijai, pagal kuriuos nustatoma smegenų mirtis, yra tam tikra schema. Atliekami tyrimai, tikrinami žmogaus refleksai, atliekama encefalograma, angeografija, tomografija kompiuteriu ir taip toliau. Taigi atliekami išsamūs tyrimai ir konstatuojama smegenų mirtis.
Įvykus smegenų mirčiai, nebėra jokių refleksų, tai yra tik kūnas ir jis nieko nejaučia. Todėl mes ir sakome, kad reanimuoti žmogų, kurio smegenys mirusios, yra neetiška, tai eksperimentai su mirusiu žmogumi. Kaip nors paaiškinkite tai žmonėms, nes mums, medikams, ne visada tai pavyksta padaryti. Paaiškinkite, kad mirusios smegenys reiškia, kad žmogaus jau nėra.
Kada smegenys miršta anksčiau nei sustoja širdis, kokie tai yra atvejai?
Kai yra tam tikrų smegenų bėdų, pavyzdžiui, masyvus insultas, smegenų trauma, kai kraujas užlieja smegenis, tam tikrais atvejais smegenų augliai, kai miršta smegenys, o širdis dar dirba, ypač jaunų žmonių.
O, pavyzdžiui, skrandžio vėžiu sergantis 80-metis žmogus, miręs nuo skrandžio vėžio, donoru būti galėtų?
Ne, tokiu atveju apie donorystę mes nekalbame, nes skrandžio vėžiu sergantis žmogus greičiausiai mirs sąmoningas, jo smegenys mirs paskutinės, gal pirmiausia sustos širdis, o po penkių minučių mirs smegenys. Su artimaisiais toks ligonis atsisveikins turėdamas sąmonę.
Tai tokiu atveju apie donorystę negali būti ir kalbos.
Iš visų mirštančiųjų koks yra procentas taip mirštančių, kad tiktų būti donoru?
Lietuvoje per metus miršta apie 40 tūkst. žmonių, o donorų būna tik apie šimtą. Kiek potencialiai jų galėtų būti, sunku pasakyti, nes kartais silpni žmogaus smegenų refleksai išlieka kurį laiką ir užgęsta kartu su širdimi ir kitų organų sutrikimu.
Aš manau, kad jeigu visus surinktume, kurie pagal klinikinius parodymus tinka būti donorais, tai būtų apie pusė procento, iki vieno procento, ne daugiau. Iš tų 40 tūkstančių per metus mirusių, manau, idealiu atveju gal kokie 200 galėtų būti donorais.
Vadinasi, jeigu žmogus pasirašo sutikimą tapti donoru ir gauna donoro kortelę, tai jis mirties atveju nebūtinai tiks būti donoru?
Nebūtinai. Turi būti įvykusi smegenų mirtis ir donoriniai organai turi būti sveiki, turi būti sveikos kepenys, inkstai ir t.t.
Žmonėms kyla klausimas: tai kuo yra gerai įsigyti donoro kortelę, juk mano giminaičių gali paklausti, ar jie sutinka mano organus paaukoti transplantacijai ir jie pasakys?
Ir klausia giminaičių, nesvarbu, kad jūs turėjote donoro kortelę, vis tiek klausia giminaičių.
Po ligoninės reanimacijos skyriuje žmogui konstatuotos smegenų mirties jo artimieji apie tai, kad jų šeimos narys buvo pareiškęs sutikimą donorystei, informuojami visada. Taip yra visose šalyse ir Lietuvoje.
Jei mirusysis gyvas būdamas buvo pasirašęs sutikimą donorystei, o artimieji kategoriškai atsisako aukoti organus donorystei, procesas stabdomas. Taip siekiama, kad organų donorystės nelydėtų teisminiai procesai, ginčai, pykčiai ir nepasitenkinimas. Tokie dalykai keltų nepasitikėjimą. Skaidrumas ir pozityvi aplinka organų donorystei yra ypač svarbu.
Bet artimiesiems reikėtų įvertinti tai, kad žmogaus pareikšta valia dėl donorystės yra tarsi jo testamentas. Donoro kortelę turėti yra didelė prasmė – artimiesiems lengviau apsispręsti, nes jie žino, kad velionis turėjo tokią nuostatą.
Tačiau jei artimieji nesutinka, jų spausti negalima, reikia gerbti jų nuomonę, jų nusistatymą. Žinoma, ir įsigyti donoro kortelę žmonių spausti negalima.
Aš turiu donoro kortelę, įsigijau vienas iš pirmųjų (ištraukia iš kišenės ir padeda ant stalo. – ELTA). Aš visada ją nešiojuosi švarko kišenėje.
Turbūt jums ne paslaptis, kad visuomenėje sklando įvairūs mitai. Pavyzdžiui, kad jeigu tu pasirašei ir gavai donoro kortelę, tai ras būdų, kaip tave padaryti donoru.
Taip, žinau aš apie tuos mitus. Čia nėra ką komentuoti. Dar kartą pasakykite žmonėms, kad įvykus nelaimei būtinai atsiklaus giminaičių nuomonės.
Deja, Lietuvoje yra nutikę tokių atvejų, kai žmonės, savo mirusių artimųjų organus padovanoję donorystei, sulaukė aplinkinių, kaimynų pasmerkimo. Kaip jūs tai vertinate?
Tokių kalbų mes neišvengsime, žmonės skirtingi. Blogų kalbų pasitaiko, ypač tada, jei šeima buvo nedarni. Bet tokių kalbų mažėja, ypač tarp jaunimo.
Nacionalinis transplantacijos biuras sako, kad donorystės procesą labai stabdo pagyvenusių žmonių nusistatymas prieš donorystę. Ką jūs pasakytumėte tiems pagyvenusiems žmonėms?
Tiesiog jiems reikia išaiškinti, kas yra smegenų mirtis.
Ir dar štai ką jiems norėčiau pasakyti – Bažnyčia neprieštarauja organų donorystei. 2000 metais man teko dalyvauti transplantacijos ir donorystės kongrese Romoje. Pirmą kartą istorijoje tuomet popiežius Jonas Paulius II atvažiavo į kongresą ir pasakė, kad katalikų Bažnyčia pritaria ir visokeriopai palaiko organų donorystę. Jis taip pat pasakė, kad šiuo metu yra pakankamai aiškios priemonės ir aiškūs kriterijai nustatyti smegenų mirtį ir kad smegenų mirtis yra vienintelis žmogaus mirties kriterijus. Ir popiežius pabrėžė, kad donorystė yra aukščiausias artimo meilės pasireiškimas, todėl kiekvienas katalikas turėtų pagalvoti apie donorystę. Aš šventai jam pritariu.