Kas menininką pastūmėjo tokiam drastiškam poelgiui? Tikslaus atsakymo į šį klausimą kol kas nepateikta. Dažniausiai tokį elgesį bandoma aiškinti kaip psichikos pakrikimą, alkoholizmo pasekmę, nesibaigiančių audringų kivirčų su prancūzų menininku Pauliu Gauguinu rezultatą arba neišsipildžiusį troškimą pelnyti motinos prielankumą.
Nors nuo šio įvykio praėjo daugiau nei šimtas metų, jis ir toliau yra daugiausia diskusijų sukeliantis žymiojo olandų menininko gyvenimo epizodas, rašo CNN.
Ką tik išleistoje knygoje siūlomas dar vienas poelgio motyvas. Autorius perša mintį, kad dailininko galvoje, matyt, suskambo nerimą keliantys jaunesniojo brolio Theo van Gogho vestuvių varpai.
Priepuolis, kurio apimtas V. van Goghas nusirėžė dalį ausies, ištiko tada, kai atėjo laiškas iš brolio Theo, informuojantis apie numatomas vedybas. Tokią įvykių eigą atkuria Martinas Bailey, knygos „Studio of the South: Van Gogh in Provence“ (Pietų studija: van Goghas Provanse) autorius.
„Būtent baimė davė postūmį, privedusį prie nervinio sukrėtimo. Tai buvo baimė likti apleistam tiek dvasiškai, tiek finansiškai“, – teigia M. Bailey kalbėdamasis duodamas interviu CNN.
Logiškas įvykių aiškinimas
Kai kurie istorikai šią versiją atmeta, nes mano, jog apie brolio vedybas V. van Goghas sužinojo praėjus daug laiko po susižalojimo epizodo. Tačiau M. Bailey tokį aiškinimą neigia.
„Esama ir kitų dar keistesnių hipotezių, bet aš, atsižvelgdamas į faktus, darau išvadą, kad žinia apie vedybas turėjo pasiekti [V. van Goghą] būtent tą dieną“, – sako M. Bailey.
Knygos autorius primena, kad svarbios visos tuo metu susiklosčiusios aplinkybės. „Laiško, deja, neturime, bet kitame, sausį išsiųstame laiške V. van Goghas užsimena, kad gruodžio 23 d. brolis atsiuntė jam pinigų“, – svarsto M. Bailey.
Autoriaus manymu, pinigai buvo atsiųsti kartu su laišku, informuojančiu apie Theo sužadėtuves su prekiautoja meno kūriniais Jo Bonger.
„V. van Gogho gyvenimą tyrinėję mokslininkai neatsižvelgė į tai, kad gruodžio 23 d. sužadėtinė gavo telegramą su sveikinimu nuo savo vyresniojo brolio Henry‘io“, – pastebi M. Bailey. Jis priduria, kad prieš porą dienų pats Theo parašė laišką motinai, todėl akivaizdu, kad naujienas turėjo pranešti ir vyresniajam broliui, nes kitaip informacija galėjo jį pasiekti iš pašalinių.
V. van Goghas artimai bendravo su broliu, be to, pripažinimo siekusį dailininką Theo rėmė finansiškai. Gali būti, kad V. van Goghas puolė į desperaciją nuo minties, jog Theo vedybos sutrikdys artimus santykius su broliu, be to, dailininkas galėjo būgštauti, kad didėjant Theo šeimos poreikiams gali būti gerokai apribota finansinė parama.
Kaip rašo M. Bailey savo knygoje, panagrinėjus situaciją nuodugniau, galima įžvelgti ir pavydo gaidelę: juk Theo pasisekė laimingai įsimylėti, o Vincentui niekada nepavyko išlaikyti ilgalaikių santykių.
Visus dominantis klausimas apie V. van Goghą
M. Bailey knygoje nagrinėjami V. van Gogho kūrybos bruožai, išryškėję dailininkui gyvenant Arlyje, Pietų Prancūzijoje. Tuo metu V. van Goghas buvo įsikūręs, kaip pats sakė, „geltonajame name“ ir ypač susižavėjęs ryškiomis spalvomis.
Saulėti Pietūs paskatino dailininką kuo įtikinamiau perteikti šviesą ir spalvas. Arlyje sukurtos kompozicijos išsiskyrė ypatinga dinamika, o potėpiai įgavo iki tol neregėto ryžto ir drąsos. Arlio laikotarpis – neabejotinai intensyvios kūrybos tarpsnis, be to, tuo metu dailininkas pirmą kartą gyvenime turėjo nuosavus namus.
Būtent šiuo laikotarpiu V. van Goghas ir patyrė „priepuolį su ausimi“, paprastai keliantį didžiausią smalsumą dailininko gyvenimu besidomintiems skaitytojams.
„Tai labiausiai visus dominantis su V. van Gogu susijęs klausimas. Rašant apie Arlio laikotarpį neįmanoma jo apeiti. Šis įvykis visada kėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą – ir dabar, ir tada, kai laikraščiai paskelbė apie jį kaip apie naujieną“, – aiškina M. Bailey.
Nusirėžęs dalį ausies V. van Goghas užsidėjo beretę ir patraukė į netoliese veikiantį viešnamį. Nupjautą ausies lezgelį jis nešėsi susukęs į popierių ir atėjęs į viešnamį įteikė vienai merginai – Gabrielle Barlatier.
Išvydusi siaubingą paketo turinį G. Berlatier akimirksniu nualpo, o V. van Goghas išsidangino nežinoma kryptimi.
Šis incidentas, be abejo, sukėlė nemenką sumaištį ir sulaukė didžiulio atgarsio vietinėje spaudoje.
Anot M. Bailey, pats V. van Goghas šią situaciją būtų linkęs aiškinti kaip „paprasčiausią audringų menininko emocijų proveržį, po kurio sukilo karštis“, mat dėl pažeistos arterijos dailininkas labai nukraujavo.
Kad ir kaip būtų, žaizda gijo, bet sudarkyta ausis ir nupjautas lezgelis nuolat priminė apie tai, kas įvyko.
Žinia apie vestuves – tik taurę perpildęs lašas
Pasak M. Bailey, nors žinia apie vestuves ir buvo akstinas, davęs postūmį drastiškam poelgiui, tai nebuvo vienintelė V. van Gogho nervinio pakrikimo priežastis.
„Iki šiol nepaliaujama diskutuoti apie V. van Gogho sveikatos būklę. Straipsnių šia tema galima rasti ne viename medicinos žurnale. Žinia apie vedybas, aišku, tebuvo paskutinis taurę perpildęs lašas“, – svarsto M. Bailey.
Nors dailininku rūpinęsi gydytojai mano, kad V. van Goghas sirgo epilepsija, pastaruoju metu atlikti tyrimai leidžia manyti, kad dailininkas galėjo būti apsinuodijęs absentu, turėjo problemų dėl alkoholizmo, sirgo maniakine depresija, be to, patyrė saulės smūgį. Išvardytos aplinkybės – tai tik keli iš daugelio su nerviniu priepuoliu susijusių veiksnių. Vieningos nuomonės apie sutrikimo priežastis iki šiol nepateikta.
Savęs žalojimą galima laikyti ir menininko pagalbos šauksmu.
1893-iaissiais metais sudarytoje V. van Gogho ligos istorijos apžvalgoje nurodoma, kad žymusis olandas kartkartėmis patirdavo klausos haliucinacijų. Taigi, nusipjaudamas ausį dailininkas galėjo mėginti nutildyti girdimus garsus.