Pasak ULAC gydytojos epidemiologės Aušros Bartulienės, iš svetur galima atsivežti ne vieną parazitinę ligą. Tiesa, specialistė priminė, kad svetur galima užsikrėsti ir ne tokiomis egzotiškomis ligomis – kasmet lietuviai, dažniausiai iš Egipto, atsiveža hepatitą A, fiksuojami pavieniai vidurių šiltinės atvejai iš Indijos.
Mat žmonės, pamiršę saugumą, mėgsta ragauti egzotinių patiekalų ir vartoja nevirintą vandenį. Jį pakaitinus vos iki 80 laipsnių bet kokie parazitai žūsta. Taip pat juos neblogai nukenksmina vandens filtravimas. Taip pat nepakankamai dėmesio skiria rankų higienai.
„Nustatyti egzotines ligas labai sudėtinga, kadangi jų inkubacinis periodas labai ilgas – gali trukti iki metų. Per tą laiką žmogus pamiršta, kad informacija apie kelionę į egzotinę šalį gali būti svarbi, o medikams neateina į galvą ieškoti egzotikos, ieškoma įprastų ligų“, - teigė specialistė.
Kirmėlės iš vidaus organų prasigraužia ir išlenda per odą
Tiesiogiai per geriamąjį vandenį plinta drakunkuliozė – tropinė parazitinė liga, kurią sukelia stambi kirmėlė. Susirgimas registruojamas Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje. Žmogus užsikrečia gerdamas vandenį, kuriame yra vėžiagyvių, užsikrėtusių šių kirmėlių lervomis. Lervutės įsiskverbia į žarnų sienelę ir pradeda augti. Vėliau jos migruoja audiniais, kol patenka į pažasties bei kirkšnių poodinį jungiamąjį audinį.
Čia per 3-4 mėn. lervutės suauga, lytiškai subręsta ir poruojasi. Po patelės apvaisinimo patinėliai žūsta ir jų kūnas ištirpsta, o apvaisintos patelės migruoja į dažniausiai galūnių poodinį audinį bei odą. Patelės žmogaus organizme pilnai suauga praėjus metams po užsikrėtimo.
Ligos pradžioje, kai žmogaus organizme vyksta lervų migracija, atsiranda įvairios alerginės reakcijos. Šiai ligos stadijai būdingi odos bėrimai, silpnumas, veido pabrinkimai, dusulys ir astminiai reiškiniai.
Alerginiai reiškiniai laikosi nuo kelių dienų iki 2-3 mėnesių.
Pasirodžius kirmėlei odos paviršiuje, alerginiai reiškiniai išnyksta. Odoje ties kirmėlės galvine dalimi formuojasi maždaug 2–7 cm diametro furunkulas, kuris po 5–7 dienų atsiveria ir apnuogina kirmėlės kūną.
Nuo senų laikų kirmėlės iš odos opų buvo šalinamos vyniojant jas ant marlinio volelio ar pagaliuko. Ši procedūra atliekama labai atsargiai, kad kirmėlė nenutrūktų, nes išsiliejęs į žaizdą parazito kūno skystis gali sukelti sunkų odos uždegimą. Kirmėlės šalinimas gali trukti net porą ar daugiau savaičių, nes kirmėlė išvyniojama po 5–10 cm per parą.
Liga, kuri pasireiškia tik po metų
Tuo tarpu egzotinių vabzdžių – moskitų – įkandimas gali baigtis leišmanioze. Vienos rūšies leišmanijos, patekusios į žmogaus organizmą, pažeidžia vidaus organus ir žmogus suserga vidaus organų leišmanioze, kitų rūšių leišmanijos sukelia odos ir gleivinės leišmaniozę. Leišmaniozė paplitusi Azijoje, Afrikoje, Europoje ir Lotynų Amerikoje – iš viso daugiau nei 88 šalyse.
Praėjus keletui dienų arba savaičių, moskitų įkandimo vietoje iškyla nedidelis kauburėlis. Jam pratrūkus, žaizda pamažu pasidengia pleiskanomis ir užgyja, nepalikdama didesnės žymės. Tačiau iš įkandimo vietos limfa ir krauju leišmanijos pasklinda po visą žmogaus organizmą. Jos dauginasi blužnyje, kepenyse, kaulų čiulpuose, limfmazgiuose. Ligos požymiai gali išryškėti po 15–20 dienų ar tik po 10–12 mėnesių nuo užsikrėtimo. Liga prasideda palengva: ligonį vargina bendras silpnumas, jis greitai nuvargsta, praranda apetitą, pablykšta, nežymiai padidėja kepenys ir blužnis, pakyla temperatūra. Karščiavimas gali būti nuolatinis ar pasikartojantis. Ligai progresuojant, didėja blužnis ir kepenys, o dažnai ir periferiniai limfmazgiai. Todėl žmogus liesėja, o jo pilvas didėja, vystosi anemija, gali būti plaučių, inkstų komplikacijos. Negydant šis susirgimas dažniausiai baigiasi mirtimi.
Tuo tarpu odos leišmaniozė pasireiškia po 2–9 mėn. nuo užsikrėtimo. Įkandimo vietoje parazitai besidaugindami pažeidžia odą, dažniausiai ant veido, rankų, kojų. Iš pradžių atsiranda 2–3 mm skersmens rudo atspalvio rausva dėmelė. Po 3–6 mėn. leišmaniomos paviršiuje susidaro plėvelė, po ja atsiranda opa. Liga dažniausiai užtrunka metus, kartais dvejus ir ilgiau. Dėl jos, dažnai susidarius dideliems randams, sutrinka sąnarių funkcijos.
Kirmėlių lervutės skverbiasi į vidų per odą
Taip pat Lietuvoje registruota nekatoriazės atvejų, kuriomis užsikrečiama per dirvožemyje ir atvirų telkinių vandenyje gyvenančias kirmėlių lervutes. Jos į žmogaus organizmą labai dažnai prasiskverbia per odą maudantis arba vaikštant basomis, gulint ant žemės, taip pat per užkrėstą maistą. Patekusios į kraujagysles, lervutės su kraujo srove pasiekia plaučius, prasiskverbia plaučių į alveoles ir kvėpavimo takais pasiekia ryklę. Su seilėmis, kaip mūsų askaridės, jos nuryjamos ir patenka į dvylikapirštę ir plonąją žarną. Žmogaus organizme lervos iki suaugusių kirmėlių subręsta per 5–6 savaites. Žarnyne jos užauga, apsivaisina ir išskiria kiaušinėlius. Suaugusios kirmėlės žmogaus žarnyne gali gyventi nuo trejų iki penkerių metų.
Ligos požymiai priklauso nuo ligos fazės. Lervoms skverbiantis per odą atsiranda odos bėrimai (dažniausiai ant galūnių), galūnių pabrinkimai, odos niežulys. Lervoms migruojant per plaučius, vargina sausas kosulys, skausmas krūtinės srityje, gali atsirasti plaučių uždegimo požymių. Žarnų fazė yra sunkiausias ligos periodas. Tuo metu parazitai aštriomis plokštelėmis giliai pažeidžia žarnų gleivinę ir intensyviai siurbia kraują. Atsiranda skausmai po krūtine, ligoniui pučia pilvą, jis netenka apetito, kartais viduriuoja, liesėja. Nustatyta, kad per dieną viena kirmėlė išsiurbia apie 30 ml kraujo. Jei invazija intensyvi, ligonis per dieną gali netekti iki 200 ml kraujo, todėl vystosi sunki anemija.
„Lietuvoje nekatoriozė buvo registruota prieš keletą metų. Simptomai buvo susiję su virškinimu: žmogui labai smarkiai pradėjo kristi svoris. Labai ilgai gydytojai negalėjo rasti priežasties, kol nekilo mintis paklausti, ar žmogus nesilankė egzotinėje šalyje. Tuomet, kad pagytų, užteko vienos tabletės. Išsiaiškinus epidemiogiją daug lengviau paskirti tinkamą gydymą. Kaip ilgai jis trunka, priklauso nuo ligos. Daug ką lemia, ar liga netapo lėtinė. Tačiau nustačius ligą, bet kuriuo atveju koks nors gydymas yra“, - tikino specialistė.
Kirmėlės, kurios apsigyvena šlapimo organuose
Dar viena liga, kuria užsikrečiama nuo per odą įsiskverbusių lervučių, - šistosomatozė. Ji gali pažeisti šlapimo, lytinius organus, virškinimo traktą, kepenis, blužnį, nervų sistemą. Dėl dažnėjančios žmonių migracijos sergamumas šistosomatoze turi tendenciją plisti ir į kitas šalis. Ši liga užima antrą vietą po maliarijos tarp tropinių ligų ir yra trečia tarp labiausiai paplitusių parazitinių ligų pasaulyje.
Į žmogaus organizmą šistosomų cerkarijos patenka per odą ar gleivinę maudantis, dirbant ryžių laukuose arba geriant užterštą vandenį. Cerkarijos, išskirdamos audinius tirpdančius fermentus, per 2–15 minučių prasiskverbia į odą ir patenka į kraujagysles. Jauni parazitai migruoja kraujagyslėmis, per širdį, plaučius, patenka į kepenis. Kepenyse lervos suauga ir, priklausomai nuo rūšies, migruoja į šlapimo pūslės ar žarnyno kraujagysles. Žmogaus organizme šistosomos gali parazituoti 3–10, kartais net iki 30 metų.
„Iš pradžių būna ūmi stadija, kuri tęsiasi vieną ar dvi savaites. Toje vietoje atsiranda odos išbėrimai, gali pakilti aukšta temperatūra, būti bendras silpnumas, kosulys, nes lervutės, patekusios į kraują, pradeda keliauti, o vėliau, priklausomai nuo rūšies, iš lervučių subręsta kirmėlės ir deda kiaušinėlius šlapimo sistemoje, lytiniuose, virškinimo organuose, priklausomai nuo to, kur jos apsigyvena. Jos paprastai būna organų kraujagyslėse. Pažeidus šlapimo takus šlapinimosi pabaigoje pasirodo kraujo. Vėliau vystosi šlapimo ir lytinių organų sistemos pažeidimai, moterims galimi menstruacinio ciklo sutrikimai, persileidimai. Sergant žarnyno šistosomatoze būdingas viduriavimas, pilvo skausmai. Ligai progresuojant atsiranda kraujavimas iš storosios žarnos, pilvo pūtimas, svorio kritimas, dalinis ar pilnas žarnos nepraeinamumas, vystosi kepenų cirozė“, - aiškino A. Bartulienė.
Žmonės parsiveža egzotinių mikrobų, kurių medikai neatpažįsta
Pasak Lietuvos infektologų draugijos vicepirmininko prof. Alvydo Laiškonio, keičiantis klimatui egzotinių ligų geografija taip pat keičiasi, jie plinta į tuos kraštus, kuriuose anksčiau neišgyvendavo.
„Mikrobai turi puikų sugebėjimą prisitaikyti, išgyventi ir pratęsti savo giminę. Ne veltui tai svarbiausias biologinis dėsnis. Pavyzdžiui, Indijos vandenyne buvo paplitusi uodų platinama virusinė liga čikungunija, kuri pasireiškia gripo simptomais, pakenkia sąnarius. Šie uodai netyčia buvo pervežti į Pietų Italiją ir puikiai įsikūrė kapuose. Jiems labai tiko pūvantis vanduo, kuriame mirksta gėlės. Dabar šie uodai jau vadinami vietiniais.
Taip pat jau kaip apie normalų reiškinį kalbama apie oro uostų maliariją. Tarkime, žmogus Romoje įsėdo į lėktuvą, kuris atskrido iš Dramblio Kaulo. Lėktuve buvo užsilikęs maliarinis uodas, kuris įkando žmogui. Jis grįžo į Berlyną ir susirgo maliarija, nors niekada nėra buvęs Afrikoje. Žinant, kad uodas gali nuskristi 3-4 km, šiuo metu apie kiekvieną oro uostą galima užsikrėsti maliarija, nes uodai iš tiesų atvežami su prekėmis arba salone. Beje, jei pas mus būtų ilgos vasaros su ne žemesne kaip 16 laipsnių temperatūra, taip pat galėtų vystytis maliarija“, - teigė A. Laiškonis.
Pasak jo, žmonės, daug keliaudami, šiais laikais turi labai didelę tikimybę atsivežti įvairiausių egzotinių bakterijų. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai žmogus šlapinosi krauju, o priežasties rasti niekaip nepavyko. Gerai išklausinėjus paaiškėjo, kad jis buvo Afrikoje ir maudėsi ežeruose, kuriuose gyvena viena kirmėlė. Jos lervos prasigraužia pro sveiko žmogaus odą, lokalizuojasi apie šlapimo pūslę ir jos sienelėse apsigyvena. Žmogui judant pūslelės sienelėje plyšta ir žmogus šlapinasi krauju. Gydymas labai paprastas – keturios tabletės, bet nustatyti buvo diagnozę labai sunku, nes tyrimai nieko nerodė.