Kaip visada atviras M. Gedminas interviu „Delfi“ papasakojo, kodėl į viešąją mediciną grįžti nebenori, kas lėmė, kad savo pareigose pasijuto nesaugus ir nenorimas, bei kodėl į kai kurias regionines ligonines nevažiuotų gydytis ir pats.
– Savaitgalį daug ką nustebinote pranešdamas žinią, kad išeinate iš Joniškio ligoninės vadovo pareigų. Savo įraše feisbuke rašėte, kad išeiti norėjote jau kurį laiką. Gal galite papasakoti, kaip viskas susiklostė?
– Man pačiam išėjimas būtent dabar buvo netikėtas. Išėjimas buvo planuotas kurį laiką, bet vis atidėtas, nes nebuvo atsiradusi mano pamaina, bet kai pasikeitė rajono valdžia, buvo aišku, kad aš išeisiu. Su nauju meru buvo sutarta, kad turi atsirasti naujas vadovas, turi būti perimti darbai.
Prieš daugiau nei savaitę buvo susitikimas su valdančiąja koalicija ir Sveikatos reikalų komitetas aiškiai parodė, kad aš netenkinu lūkesčių. Tada paėmiau ir padėjau pareiškimą išeiti. Kadangi kalbėjome su praeitu meru, kad neišeisiu, kol nebus perduoti visi darbai, galvojau, kad ir į pareiškimą bus sureaguota atitinkamai, nes panaudojau jį kaip tam tikrą blefą. Bet sureaguota buvo paviršutiniškai, staiga priimtas sprendimas paskirti visai kitą žmogų ir visai kitokia forma nei įprastai. Iš dalies tai mano išėjimas, iš dalies ir išmetimas, nes pagaliau pasirodė, koks aš nepatogus kitiems.
– Tai pagrindinis argumentas, kodėl buvote atleistas, yra tai, kad neįtikote ir buvote nepatogus?
– Jei būčiau žinojęs, kad čia taip bus, su Vitalijaus [Gailiaus] išėjimu būčiau ir aš išėjęs, bet taip norėjosi ligoninę suvaldyti. Niekas ligoninėje nepanoro būti vadovu, o dabar, iškart po Vitalijaus išėjimo, buvo keli konfliktai su savivaldybe, tada nutiko, kaip nutiko. Galėjau viską išgirsti iš anksto, kad, Martynai, mūsų netenkina tavo veikla, išeik suplanuotu laiku. Dabar viskas išėjo negražiai, nė vieno pokalbio su meru per tą laiką neturėjau.
Viešojoje įstaigoje vadovu būti visada rizikinga, ypač, jei nesi patogus, o aš patogiu būti nemoku.
– Visgi išeiti jau planavote kurį laiką, kodėl? Juk vadovauti jums sekėsi, buvote aktyvus ir viešoje erdvėje, dėl ko nusprendėte atsisakyti vadovo pareigų?
– Visų pirma, dėl nestabilumo. Darbas buvo labai sunkus, rajone palaikyti aukštą medicinos kokybę yra sudėtinga, nedaugelis supranta, kaip tai sunku. Baimė atsirado prieš pusantrų metų, kai vyko savivaldos rinkimai. Jau tada buvo padaryta daug gerų dalykų dėl ligoninės, bet tuo metu valdančioji dauguma surinko mažesnį palaikymą nei per pirmus rinkimus. Tik tada supratau, kad viskas, ką kuriame, priklauso nuo politinės valios, o politinė valia gali priklausyti nuo patogumo, populizmo ir panašiai. Tada jau matėsi, kad vidaus ligų gydytojų mums nepavyksta prikviesti, kad ir kokias geras sąlygas siūlome, žmonės į Lietuvos pakraščius nevažiuoja.
Mačiau, kad jei vėl bus koks nepatogus sprendimas, pasikeis politinė santvarka, pasikeis ir mano darbo vietos stabilumas. Norėjosi susikurti planą B, kad jei pasikeistų politinė situacija, nelikčiau visai ant ledo, nes prisitaikėliu būti nenorėjau. Buvo visokių minčių, išvažiuoti į kitas ligonines, į privačias įstaigas, to atsisakiau, nes buvo susitarimas su Vitalijumi, bet planą B turėjau. Viešojoje įstaigoje vadovu būti visada rizikinga, ypač, jei nesi patogus, o aš patogiu būti nemoku. Viską gyvenimas sudėlioja į savo vietas, gal ir viskas neblogai bus, tik labai tikiuosi, kad nenukentės ligoninė.
– Kalbate apie tai, kad regioninės ligoninės labai priklauso nuo politinės valios. Kaip jums atrodo, jei regione yra palaikymas iš politikų, ligoninės vadovams nebūtų grėsmės likti be nieko, ar tokiu atveju regioninė ligoninė gali sėkmingai vystytis? Ar visgi ligonines regionuose apskritai sunku išlaikyti bet kokiu atveju?
– Na, labai sudėtinga, jei staiga pasikeičia meras, pasikeičia visa politika. Kad būtų valdančioji dauguma ir visa protinga... Turiu pasakyti, kad mano sodininkų bendrijos susirinkimai yra kur kas intelektualesni nei savivaldybės tarybos posėdžiai. Stengiausi pateisinti tą rajono žmonių supratimo lygmenį, bet net politikai taryboje labai tamsiai galvoja.
Dabar aptarinėjame su gydytojais ir slaugytojais tą situaciją, sunkiai įsivaizduoju kažkokį stabilumą, nes viešosiose įstaigose stabilumo nėra ir nebus. Ateina žmogus į valdžią ir sustato sau patogius. Bet, jei būtų privati ligoninė, kuri nepriklauso nuo politikų, tada taip, būtų stabilu. Rajone, panašu, labai sunku kažką kurti. Aš to jau atsikandau. Mane kvietė į viešąsias įstaigas, bet aš to nebenoriu, nes, žinote, jei dirbi, nori dirbti iki galo.
– Kaip galvojate, ar tokia situacija yra tik Joniškio rajone, ar visose Lietuvos regioninėse įstaigose yra tas pats?
– Kiek su visais pakalbu, sveikatos priežiūros tinklą reikia reformuoti, kad įstaigos būtų pavaldžios ne tik savivaldybei, bet ir ministerijai, reikia ir kitokio valdymo. Pavyzdžiui, kad visos regiono įstaigos būtų sujungtos į vieną tinklą, yra nepriklausomos valdybos, kurios formuoja politiką, o vadovai ją įgyvendina. Vadovai turėtų mažiau galios, bet daugiau užtikrintumo ir galėtų kažką pasiekti. Pasaulis yra sukūręs valdymo modelius, tačiau jų kažkodėl nepritaikome, todėl viskas ir šlubuoja.
– O kokios dar problemos kyla regioninėse ligoninėse, be jūsų minėto politinio nestabilumo?
– Aš paveldėjau ligoninę, kurioje buvo 4 pensinio amžiaus vidaus ligų gydytojai. Jiems visiems pasibaigė licencijos. Pakėlėme atlyginimus apie 4 kartus, taikėme vadybą ir sugebėjome prisitraukti 2 gydytojus. Aš, kaip vadovas, labai džiaugiuosi, kad net praradus 4 gydytojus, sugebėjome rasti vadybinį modelį, kad žmonės vis tiek gautų paslaugas.
Tačiau Joniškio žmonėms sunku priimti tai, kad rajonas sensta, nyksta, o vadovui keliami didžiuliai lūkesčiai – išlaikyti skyrius, prisitraukti bet kokių gydytojų, kad būtų kiekybė, o ne kokybė. Jei nori daryti bet ką, turėti malkinę su raudonu kryželiu, gali daryti, bet jei nori aukštos kokybės medicinos, ką ir pasiekėme, tai to supratimo tarp politikų dar tikrai nėra, nes nėra profesionalių valdybų.
Tame pačiame mūsų regione yra dvi gydymo įstaigos, kurios niekaip neatitinka vidaus ligų skyriaus reikalavimų, bet jos tyliai niekam nieko nesako ir toliau gyvena. Aš, kaip gydytojas, ten niekada nesigulčiau.
– Viena vertus, nei ligoninėms, nei valstybei nepelninga išlaikyti mažus skyrius, kita vertus, gyventojai pyksta, jei skyriai uždaromi, pati ligoninė tampa ribota. Kokia yra išeitis, kad liktų ir skyriai regionuose, ir medicinos kokybė būtų išlaikyta?
– Ten, kur nuėjo vakarų pasaulis, neišvengiamai eisime ir mes. Medicinos studijos sunkios, jas renkasi nedaug žmonių, jauni žmonės renkasi gyventi dideliuose miestuose, kur yra ne tik greitoji pagalba, bet ir priėmimai, kur galima ateiti pasitikrinti. Mažesniuose miestuose, kur daugiau jaukumo, reikia susitaikyti, kad paslaugų bus mažiau. Kai aš įstojau į mediciną, mums sakė, kad pabaigus studijas viskas bus pasitvarkę. Nematau, kad kažkas tvarkytųsi. Tos problemos, kurios buvo prieš 20 metų, kad gydytojai emigruoja, pas mus lieka mažiau specialistų, tai neišvengiamai turime tas pasekmes. Galime susitaikyti ir planuoti, ką daryti toliau, arba pykti ir sugriauti tai, ką turime. Galime ant popieriaus turėti paslaugas, kur veikia vidaus ligų skyrius visą parą, bet iš tiesų naktimis gydytojo nėra, o jei kokia sunkesnė būklė, vis tiek reikia vežti į kitą miestą.
Tame pačiame mūsų regione yra dvi gydymo įstaigos, kurios niekaip neatitinka vidaus ligų skyriaus reikalavimų, bet jos tyliai niekam nieko nesako ir toliau gyvena. Kokia ten yra kokybė? Aš, kaip gydytojas, ten niekada nesigulčiau, nes jei man pablogėtų, būtų rizika. Tuo metu Joniškyje medicinos paslaugas rekomenduoju ir savo artimiesiems, ir pats gydyčiausi, nes jos yra geros.
Turime sau atsakyti, ar norime medicinos, ar įtikti savo rinkėjams, kurie sunkiai susitaiko, kad senstame krašte mažėja gydytojų. Šiauliuose reikia stiprios ligoninės, 30–40 km tikrai nėra ta situacija, kaip Australijoje ar Kanadoje, kad reikėtų valstybei būtinai išlaikyti visas paslaugas. Joniškyje ligoninėje per naktį būdavo 0,6 paciento, ar verta tokį skyrių laikyti? Toks gydytojas turi dirbti regiono centre, kur per naktį suteiks pagalbą 20 pacientų. Dienos metu turime apie 20 pacientų, bet visi gauna pagalbą. Greitoji pagalba veikia visą parą, o insultai, infarktai, politraumos vis tiek važiuoja į regiono centrą. Bet vis dar norime sovietinės medicinos, kai visko yra labai daug, bet kokia kokybė – nežinia.
– Tai kaip įsivaizduojate regioninių ligoninių ateitį? Skubi pagalba neturėtų būti teikiama, tik planinės paslaugos?
– Ne, skubi pagalba dienos metu reikalinga, ji žmonėms labai svarbi. Bet nakties metu paslaugas reikia optimizuoti, kur jų reikia labiausiai.
– Ką jūs dabar planuojate veikti?
– Vakarais ir savaitgaliais bandysime atsistoti ant kojų ir pradėsime teikti nemokamas paslaugas dienos stacionare. Finansavimą gausime iš Ligonių kasų. Įstaigą, kliniką aš perėmiau, tai labai ilga istorija, daug tam ruošėmės, dabar taip sutapo, kad viena pabaiga bus kito pradžia.
– Ką reikėtų padaryti, kad būtų koks nors proveržis ir nebereikėtų kalbėti apie byrančias regiono įstaigas?
– Visur perėjome prie rinkos ekonomikos. Arba valdžia turi daryti nepopuliarius sprendimus, kai už šimtus tūkstančių perka dešimtmečiams įsipareigojusius medikus regionuose, arba privatus sektorius turi užtikrinti kokybę ir standartus, netrukdyti jam plėstis. Tačiau reikia sukurti tokius įkainius, kad susimokėti žmonėms nebereikėtų, nes manau, kad neteisinga privačiame sektoriuje mokėti už medicinos paslaugas.
– Ačiū už pokalbį.
Naujienų agentūra ELTA antradienį skelbė, kad laikinasis Joniškio rajono meras Gediminas Čepulis kaltinimus dėl M. Gedmino pasitraukimo neigia. Pasak jo, įstaigos vadovas jau anksčiau buvo užsiminęs apie ketinimus atsistatydinti.
„Jis labai karštligiškai priėmė situaciją. Tarybos nariai norėjo susitikti su vyriausiu gydytoju ir pasikalbėti apie ligoninės ateitį, kas nusimato, ar skyriai kokie užsidaro, ar nauji atsidaro. Tai buvo labai mandagus pokalbis, be triukšmo, be nieko. Kitą dieną atsirado jo prašymas kuo skubiau atleisti iš darbo. Nežinau, dėl ko jis taip sureagavo, aš pats dalyvavau tam posėdyje, tikrai labai gražus pokalbis buvo“, – Eltai teigė G. Čepulis.
„Jis man buvo užsiminęs, kad iki gruodžio pabaigos arba iki sausio ruošiasi išeiti. Man atrodo, jis rado priežastį kaip paskubinti išėjimą ir visą šešėlį truputį metė ant politikų ir pats parašė prašymą kuo skubiau jį atleisti“, – akcentavo jis.
Pasak jo, paskutiniame pokalbyje su juo diskutuota tik apie ligoninės ateities planus, o jokių užuominų apie pasitraukimą iš pareigų išsakyta nebuvo.
„Dėl priėmimo skyriaus kalbėjome, kad dirbtų visą parą ir dėl vidaus ligų skyriaus, gal dar įmanoma atidaryti. Pasikalbėjome, kad gydytojų trūksta. Pokalbis buvo toks į priekį, kaip šviečiasi ligoninės ateitis“, – dėstė G. Čepulis.
„Jis pats buvo pasiruošęs eiti. Jis turi savo nuosavą kliniką, suprantu, kad jis ruošiasi vykdyti savo verslą“, – pridūrė jis.