Tai beveik 11 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu, kai buvo registruoti 7 362 vėjaraupių atvejai (254,9 atv./ 100 tūkst. gyv.). Iš visų šiais metais registruotų susirgusiųjų 132 asmenys (1,62 proc.) buvo gydomi ligoninėje, rašoma pranešime spaudai.
Nors dažniau vėjaraupiais sergama žiemą, ypač daug susirgimų vėjaraupiais užregistruota gegužę – 1982 atv., tai sudaro 24,3 proc. iš visų šiais metais registruotų atvejų.
Pernai užregistruoti 13 604 vėjaraupių atvejai (sergamumo rodiklis – 474,2 atv./100 tūkst. gyv.). Lyginant su 2015 m. sergamumas vėjaraupiais sumažėjo, tuomet registruoti 15 294 vėjaraupių atvejai (sergamumo rodiklis – 526,5 atv./100 tūkst. gyv.). Analizuojant vėjaraupių sergamumo pokyčius per pastaruosius penkerius metus, 2016 m. registruotas mažiausias sergamumas šia infekcine liga. Didžiausias sergamumas buvo 2014 m., tuomet užregistruotas sergamumo rodiklis 760,8 atv./100 tūkst. gyv. Vidutinis sergamumo rodiklis 2012-2016 m. – 568,6 atv./100 tūkst. gyv.
Gali būti nevaikiškų komplikacijų
Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei pūsleliniu odos ir gleivinės bėrimu. Ligą sukelia Varicella Zoster virusas, priklausantis Herpes viridae šeimai. Šis sukėlėjas gali sukelti dvi skirtingas infekcines ligas – vėjaraupius ir juostinę pūslelinę.
Vėjaraupiai labai užkrečiama infekcija, todėl yra viena dažniausiai pasitaikančių infekcinių ligų po gripo ir ūminių virusinių viršutinių kvėpavimo takų ligų. Kasmet vėjaraupiais perserga vidutiniškai apie 15 tūkst. Lietuvos gyventojų. Apie vėjaraupius neretai kalbama taip - vaikiškos ligos nevaikiškos pasekmės. Apie šios ligos komplikacijas DELFI neseniai pasakojo Kauno klinikinės ligoninės Vaikų priėmimo, skubios pagalbos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas ir pediatras Darius Varaškevičius.
„Vaikai dažniausiai serga lengviau nei suaugusieji, tačiau 2-10 proc. išsivysto komplikacijos. Komplikacijų rizika didesnė sutrikusią imuninę sistemą turintiems asmenims. Dažniausios iš jų odos ir paodžio bakterinės infekcijos, išsivystančios bėrimų vietose, kurių negydant ir bakterijoms patekus į kraują gali vystytis bakeremija ar sepsis. Galimi nervų sistemos pažeidimai (enfefalitai, meningoencefalitai, cerebelitai), kvėpavimo takų uždegimai ir kitos retesnės komplikacijos“, - baisumus vardijo gydytojas.
Apie ligą
Vėjaraupiais sergama visus metus, didesnis sergamumas registruojamas šaltuoju metų laiku, kiek mažesnė rizika susirgti vasarą.
Vėjaraupių infekcijai imlūs visi asmenys, kurie neturi imuniteto šiai ligai (nesirgę ar neskiepyti), dažniausiai serga vaikai iki 9 metų. Paprastai vaikai po vėjaraupių infekcijos pasveiksta nepasireiškus jokioms ligos komplikacijoms, tuo tarpu suaugusieji linkę sirgti sunkesnėmis ligos formomis, jiems kyla didesnė komplikacijų rizika.
Sergantis vėjaraupiais asmuo užkrėsti kitus gali jau prieš 1-2 d. iki atsirandant bėrimams ir tai tęsiasi tol, kol visi bėrimai virsta šašais. Užsikrečiama oro lašeliniu keliu, sergančiajam kalbant, kosint čiaudint, taip pat tiesioginio kontakto būdu – liečiant bėrimus ar netiesiogiai – per pūslelių skysčiu suteptus daiktus, drabužius. Užsikrėsti vėjaraupiais galima ir nuo sergančiojo juostine pūsleline. Asmuo, sergantis juostine pūsleline, gali užkrėsti tik imlius vėjaraupiams asmenis (tiesioginio ar netiesioginio kontakto būdu per pūslelių skystį), tačiau užsikrėtus susergama tik vėjaraupiais, o ne juostine pūsleline.
Inkubacinis periodas (nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių) svyruoja nuo 10 iki 21 d. dažniausiai trunka 14-16 d.
Pirmieji vėjaraupių simptomai gali pasireikšti jau 1-2 d. prieš pasirodant bėrimams. Liga prasideda peršalimo ligoms būdingais simptomais. Tai – karščiavimas, nuovargis, sumažėjęs apetitas, galvos ir raumenų skausmas.
Bėrimas pirmiausiai pasirodo ant rankų, krūtinės, nugaros (dažniau pridengtose kūno vietose nei atvirose), vėliau išplinta po visą kūną, gali išberti ir gleivinę (burnos, akių vokų ar lytinių organų). Bėrimas tęsiasi apie savaitę. Sergant vėjaraupiais vienu metu stebimi įvairūs bėrimo elementai – rausvos dėmelės, pūslelės, šašeliai.
Persirgus vėjaraupių infekcija virusas lieka organizme - nugaros smegenų mazguose ir išlieka juose visą gyvenimą latentinėje (prislopintoje) fazėje. Susilpnėjus imuninės sistemos funkcijai šis virusas gali suaktyvėti ir kliniškai pasireikšti juostine pūsleline. Juostine pūsleline, skirtingai nei vėjaraupiais, dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės.
Persirgus vėjaraupiais įgyjamas ilgalaikis imunitetas, tačiau ši liga yra pavojinga savo komplikacijomis. Didžiausią grėsmę vėjaraupiai kelia kūdikiams iki 1 m., nėščiosioms, bei imunosupresiniams asmenims, taip pat sunkesnė ligos eiga, bei didesnė komplikacijų tikimybė – paaugliams ir suaugusiems. Dažniausia pasireiškia neurologinės kilmės komplikacijos (meningitas, encefalitas), gali pasireikšti retesnės komplikacijos tokios kaip glomerulonefritas, miokarditas. Labiausiai paplitusi komplikacija vaikams iki 5 m. yra bakterinės odos ar paodžio infekcijos, ko pasekoje gali išsivystyti sepsis.
Patikimiausia apsauga nuo vėjaraupių – skiepai. Lietuvoje nuo vėjaraupių skiepijamasi savo lėšomis. Nuo vėjaraupių skiepijama gyva vakcina, kuri pasižymi dideliu efektyvumu. Rekomenduojama skiepytis visiems asmenims, kurie nesirgę ir yra vyresni nei 1 m. Tiek vaikai, tiek suaugusieji skiepijami dviem vakcinos dozėmis.