Ar iš tiesų viskas yra taip blogai? Kas labiausiai kliūva reformoje, nuotolinėje diskusijoje skambiu pavadinimu „Iš ligoninių bėga medikai, pacientai dūsta eilėse: kuo baigsis Dulkio reforma?“, kurią šią savaitę surengė opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), diskutavo rajonų ligoninių, šeimos gydytojų, slaugytojų ir pacientų atstovai.
Bus daugiau piktų pacientų
Kaip minėta, pastaruoju metu žiniasklaidoje plačiai nušviesti atvejai, kuomet iš Zarasų, Raseinių, Klaipėdos universiteto ligoninių ir Vilniaus Centro poliklinikos pasitraukė nemažai darbuotojų, kai kurių politinių partijų, tarp jų – LSDP atstovų, yra siejami su vykdoma sveikatos priežiūros tinklo reforma. Tiesa, valdantieji ir reformos autoriai tokias sąsajas neigia.
Lietuvos rajonų ligoninių asociacijos prezidentas Vygantas Sudaris mano, kad tiesa slypi kažkur per vidurį.
„Tai yra ir reformos pasekmė, yra ir politikavimo. Bet ten, kur bus tikrieji struktūriniai pakeitimai gali būti labai įvairių nemalonių reakcijų“, – prognozavo V. Sudaris.
Labiausiai jį gąsdina, kad dėl reformos rajonų ligoninės gali netekti dalies medikų, ypač slaugytojų. Negalėdami dėl gydytojų trūkumo gauti paslaugų savo rajone, pacientai esą plūstelės į didžiąsias šalies gydymo įstaigas. Taip ten susidarys eilės.
„Ar trūksta pacientų kurioje nors didelėje Lietuvos gydymo įstaigoje? Netrūksta. Visur eilės. Dabar sumažinkime dar tų paslaugų teikimo kiekį rajonuose ir ten turėsime dar daugiau, dar piktesnių pacientų“, – prognozavo V. Sudaris.
Gydytojas atkreipė dėmesį ir į žadamą diegti dienos chirurgijos modelį rajonuose.
„Mums sako: „Galėsite daryti viską“. Ir kas iš to? Nori daryti operacijas, aparatūra nupirkta, gydytojas yra, bet ligonių kasos sako: nieko nebus. Yra Vyriausybės nutarimas, kuriuo pasakyta, kad paslaugų kiekis ir mastas turi atitikti. Jeigu n ligoninė jų daro daug, x ligoninė jų nedarys nė kiek. Kaip man tada vystyti tą dienos chirurgiją?“ – klausė V. Sudaris, Pakruojo ligoninės vadovas.
Gydytojas kritikavo ir siekį daryti sutartis tarp skirtingų gydymo įstaigų, pagal kurias būtų galima dalintis reikiamais specialistais.
„Ką pakeis sutartis tarp gydymo įstaigų? Tarkime, Pakruojus neturės kardiologo. Pasirašysime sutartį su kokia nors Balbieriškio ligonine, kuri turi kardiologą. Ir kas iš to? Žmogus ten nevažiuos. Jis važiuos į Panevėžį. Sutartimis ir administravimu žmonių įpročių nepakeisi“, – teigė V. Sudaris.
Priešinosi šeimos gydytojų jungimui prie ligoninių
Šeimos gydytoja, Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos valdybos narė Alma Astafjeva prisiminė, kad apie sveikatos reformą nuo pat jos pradžių būta daug diskusijų tiek su Seimo nariais, tiek su pačia ministerija. Jau pernai kelti klausimai ir apie pacientų, ir apie pačių medikų tolimesnį likimą.
„Mes labai priešinomės tam, kad šeimos gydytojų ir įstaigų, kuriose jie dirba, nejungtų prie ligoninių, Dabar mes matome, kad vyksta jungimas ir matome situaciją, kokia yra. Jau dabar kyla nepasitenkinimas, apie ką mes kalbėjome jau pernai“, – sakė A. Astafjeva.
Kaip kilo mintis jungti šeimos gydytojus prie ligoninių, ji sakė nežinanti.
„Labai sunku į tai atsakyti, nes mes, visos šeimos gydytojų organizacijos, ir akademinė bendruomenė tada susivienijome. Sakėme, kaip tai yra nelogiška, nes visas pasaulis eina priešinga kryptimi – kaip tik palieka šeimos gydytojus kuo labiau autonomiškais, kad jie būtų kuo labiau atskirti nuo specialistų ir nuo ligoninių.
Kėlėme klausimus, kodėl ministerija turi tokią mintį, bet atsakymo negavome. Jie tiesiog sakė, kad bendradarbiautume. Jie mąsto taip, kad tas bendradarbiavimo klausimas bus išspręstas tada, kai sujungs pirminę priežiūrą su ligoninėmis. Bet bendradarbiavimas neturėtų taip vykti“, – mano šeimos gydytoja.
V. Sudario pastebėjimu, nesvarbu, ar rajone bus prijungtas šeimos gydytojas prie ligoninės, ar ne, jis vis tiek dirbs savo darbą ir jo paslaugų apmokėjimas nuo to visiškai nesikeis.
„Nebent mūsų reformos iniciatoriai galvoja taip primityviai, kad bus vienas administratorius, kuris privers darbuotoją prikalbėti žmogų niekur neišvažiuoti“, – šyptelėjo gydytojas.
Reformos autoriai mini, kad tokiu būdu siekiama optimizuoti paslaugas. Diskusijos moderatoriui žurnalistui Giedriui Drukteiniui pastebėjus, kad galbūt šis tikslas ir buvo viena iš paskatų suburti visus paslaugų tiekėjus, įskaitant šeimos gydytojus, A. Astafjeva atsakė: „Turbūt pliusas reformai yra nurodymas, kad tam tikros savivaldybės turėtų užtikrinti tam tikras specialistų paslaugas. Tai yra sveikintina. Tik klausimas, ar užteks žmogiškųjų resursų, nes tikrai kiekvienoje savivaldybėje visų specialistų neužteks. Apie tai mes irgi pernai sakėme: noras geras, kad tose savivaldybėse paslaugos būtų užtikrintos, bet pirminės priežiūros jungimas su ligoninėmis yra labai netinkamas“.
Tikslas – įsisavinti lėšas?
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė sakė, kad pagrindiniu reformos tikslu keliama būtinybė įsisavinti Europos Sąjungos (ES) lėšas.
„Visuomet per susitikimus buvo argumentuojama, kad ši reforma reikalinga tam, kad galėtų įsisavinti ES lėšas, o ne pagerinti pacientų pasitenkinimą, užtikrinti geras gydytojų darbo sąlygas ar gerą sveikatos priežiūros kokybę“, – sakė N. Čiakienė, pastebėjusi, kad visi kiti elementai liko paraštėse.
V. Sudaris antrino, kad, nors, siekiant įsisavinti ES lėšas, reformuojamos rajonų gydymo įstaigos, šeimos gydytojų institucijos, pagrindinė pinigų dalis tenka didiesiems centrams.
„Gal reikėtų atvirai parodyti, kiek procentų, kokiais skaičiais pasidengia Lietuva tomis lėšomis, kurios ateis reformos metu. Aš tų skaičių neturiu“, – sakė V. Sudaris.
Pasigenda bendrakūros
Anot N. Čiakienės, trūksta bendrakūros, kuomet ruošiant reformą įtraukiamos visos suinteresuotos pusės.
„Šiuo atveju rengiant reformą vyko monologas. Susitikimų buvo labai daug, tačiau jų metu buvo pristatoma, kaip bus, o ne teiraujamasi, kokia yra jūsų nuomonė, kokie lūkesčiai, kokius siūlytumėte sprendimus ir t. t. Šio dalyko mes labai pasigedome ir to labai tikėtumėmės iš būsimų ar planuojančių būti politikos sprendėjais, nes bendras sprendimas, dialogas ir įsiklausymas į išsakomus argumentus labai padėtų spręsti problemas“, – neabejojo N. Čiakienė.
A. Astafjeva paantrino: „Mes visą laiką kėlėme klausimus ne tik apie medicinos darbuotojus, kaip šeimos gydytojus, bet ir apie paciento kelią.
Buvo tikslas pacientus uždaryti į burbulus, kad jie paslaugas gautų savo savivaldybės sveikatos centre. Bet mes visą laiką sakėme, kad taip negali būti. Paskaičiau paskutinį savivaldybės sveikatos centro projektą ir lyg nebėra nuorodos, kad pacientas privalėtų gauti paslaugas tik savo savivaldybės sveikatos centre. Bet šiandien projektas gali būti toks, rytoj – kitoks. Pritariu Neringai, kad tos bendrakūros nėra“.
Slaugytojai jautė įtampą
Vienas iš sveikatos reformos siekių yra suteikti slaugytojams daugiau galių, kad kuo daugiau paslaugų galėtų teikti savarankiškai ir net perimti dalį šeimos gydytojo darbų. Tačiau Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Aušra Volodkaitė pastebėjo, kad šiuo atveju svarbu atsižvelgti į tai, ar slaugytojų yra pakankamai, kad galėtume išnaudoti jų potencialą ir nereikėtų daryti darbo, kuris galbūt slaugytojams nepriklauso, bet šie specialistai galėtų skirti dėmesį ir laiką darbui su pacientu.
A. Volodkaitė sakė, kad slaugos darbuotojų Lietuvoje, deja, trūksta ir objektyviai tas trūkumas bei darbo krūviai nėra įvertintas.
V. Sudaris pastebėjo, kad vienas iš reformos tikslų – nukreipti daugiau paslaugų į namus. Tai apima pacientų lankymą namuose, paliatyvią slaugą. Bet tai esą trukdys slaugytojams dirbti savo darbą.
„Įsivaizduokite, kiek laiko slaugytojai turės praleisti kelyje pas ligonį, užuot dirbę savo darbą“, – kalbėjo gydytojas.
A. Volodkaitė kalbėjo, kad slaugytojai, kaip ir gydytojai bei pacientai nebuvo tiesiogiai įtraukti į reformos planavimą.
„Buvo tik pristatyti planai, bet nebuvo derinama iš anksto, pristatyta ir tiksliai detalizuota, kaip bus viskas daroma. Trūko informacijos, kaip planai bus vykdomi objektyviai, ne tik pagrindiniam mūsų organizacijos biurui, bet ir regionuose, kadangi į procesą aktyviai įtraukiamos ir vietos savivaldos institucijos. Tas derinimas ir diskusijų trūkumas tikrai atsiliepė. Slaugytojai jautė įtampą, stresą, netikrumą dėl to, kas bus daroma ir kaip tai bus vykdoma.
Darbuotojų atstovai ne visuomet buvo kviečiami ir į susitikimus, ir į aptarimą. Į nuomones ne visą laiką buvo atsižvelgiama“, – teigė A. Volodkaitė.
Pasiūlymai, ką daryti
A. Astafjeva siūlė A. Dulkiui susisodinti visas suinteresuotas grupes ir išdiskutuoti, kur daugiausia kyla problemų ir klausimų.
„Šiuo metu kalbama tai su vienais, tai su kitais, tai su trečiais. Sužinai pusę informacijos iš ten, dalį iš ten. Aš sakyčiau, susodinkime visus ir pakalbėkime“, – siūlė šeimos gydytoja.
N. Čiakienė pastebėjo, kad visų reformų esmė yra jų įgyvendinimas.
„Parašyti popierius yra daug lengviau, negu užtikrinti įgyvendinimą. Mes, visos suinteresuotos pusės, sakome, kad matome didelių problemų įgyvendinime, kad nėra įvertinti resursai, ribotumai, rizikos. Kadangi pagrindiniai įstatymai priimti, bet viskas bus poįstatyminiuose teisės aktuose, finansavimų sąlygų aprašuose, gal dar yra laikas įtraukti į viso to rengimą mus. Norisi, kad sistema veiktų ne blogiau, negu veikė.
Mes pavasarį darėme pacientų apklausą, ar jie patenkinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybe. Visi pacientai pasakė, kad kokybe jie patenkinti. Dauguma paslaugų buvo įvertinti 9 balais iš 10. Tačiau eilės, laukimas ir ribotumai gauti paslaugas yra tai, kas visus smaugia. Ketvirtadalis pasakė, kad pastaruoju metu eilės pailgėjo, prieinamumas sumažėjo. Čia yra esmė.
Reformos dar neprasidėjusios, dar neįsivažiavusios pasekmė yra, kad eilės auga ir sveikatos priežiūros specialistų noras nebebūti šioje sistemoje auga, kas vienaprasmiškai pacientams atsilieps neigiamai, ko mes bijome, nenorime. Norime, kad politikai imtųsi visų priemonių, kad to nebūtų“, – kalbėjo N. Čiakienė.
V. Sudaris pritarė pasiūlymui susodinti visus prie vieno stalo ir išdiskutuoti su sąlyga, kad į visų pasiūlymus bus atsižvelgta, o ne apšaukiama kitas puses kritikais, nežinančiais, ką šneka.
„Pasaulio, ES patirtis rodo, kad eilės yra ir bus visada. Tai reikia pacientams aiškinti, kad jų lūkesčiai didesni nei galimybės. Visi nori visko, tik bėda, kad visų yra per daug, o visko per mažai“, – kalbėjo medikas.
LSDP inicijuotos diskusijos transliaciją galite peržiūrėti čia: