Įtarimai neapleido: bė­dą įžvel­giau tik ta­da, kai įsitikinau, kad tua­le­te vemia­ma

„Jei paaug­lė duk­ra at­si­sa­ko val­gy­ti mo­kyk­los val­gyk­lo­je, mo­ty­vuo­da­ma, kad mais­tas – ne­ska­nus, ne vi­sa­da ti­kė­ki­te. Pa­ban­dy­ki­te kar­tu pa­pie­tau­ti,
pa­tik­rin­kite. Ant­raip – lai­ku ne­pas­te­bė­si­te, kad vai­kas ser­ga ano­rek­si­ja“, –
pa­tir­ti­mi da­li­ja­si šiau­lie­tė Lai­ma.

Mo­te­ris paaug­lės duk­ros li­gą at­pa­ži­no tik ta­da, kai 1,67 m ūgio mer­gai­tė be­svė­rė 43 kg. Psi­chiat­rai sa­ko, kad mi­ty­bos su­tri­ki­mų nuo įtam­pos ken­čian­čio­je vi­suo­me­nė­je tu­ri kas penk­tas vai­kas. Šiems vai­kams šei­mo­se ne­su­si­for­ma­vęs su­vo­ki­mas, kad ne­svar­bu, kaip at­ro­dai, ko pa­sie­kei – vis tiek esi my­li­mas ir sau­gus.

Su­vok­ti bė­dą truk­dė ži­nių sty­gius

„Me­tus ne­ži­no­jau, kas nu­ti­ko ma­no vai­kui. Tik po to, kai su­pra­tau, kad ma­no vai­kas ser­ga
ano­rek­si­ja, „at­kaps­čiau“, kad vi­si po­žy­miai bu­vo, bet aš ne­pas­te­bė­jau“, – sa­ko Ie­vos ma­ma Lai­ma.

Pen­kio­lik­me­tė svė­rė 60 kg, ma­mai at­ro­dė, kad Ie­vos svo­ris nor­ma­lus, bet mer­gai­tė pra­dė­jo
in­ten­sy­viai spor­tuo­ti. Ma­ma ma­nė, kad mer­gai­tė la­bai daug val­go, nes šal­dy­tu­vas nuo­lat bū­da­vo
iš­tuš­tin­tas. Lai­ma pra­dė­jo įta­ri­nė­ti, kad duk­ra na­mo pie­tau­ti par­si­ve­da sa­vo drau­ges, o Ie­va tai
pa­tvir­tin­da­vo.

Po ku­rio lai­ko duk­rai ėmė kris­ti svo­ris, nors at­ro­dė, kad paaug­lė daug val­go. Mer­gai­tė ta­po pik­ta, dirg­li, ne­si­trauk­da­vo nuo kom­piu­te­rio. In­ter­ne­te su­si­ra­du­si įdo­mes­nių pa­tie­ka­lų re­cep­tų, pra­dė­jo
la­bai daug ga­min­ti. Pri­ruoš­da­vo pa­tie­ka­lų, sa­ky­da­vo ma­mai, kad be­ga­min­da­ma pa­val­gė, pa­ti kar­tu val­gy­ti at­si­sa­ky­da­vo.

„Bė­dą įžvel­giau tik ta­da, kai pa­ma­čiau, kad tua­le­te yra ve­mia­ma. Bū­da­vo ap­taš­ky­ti ir kruopš­čiai
ne­nu­va­ly­ti klo­ze­to kraš­tai. Gud­ri ma­ma bū­tų su­pra­tu­si, kas vyks­ta. Aš ne­bu­vau gud­ri, ti­kė­jau duk­ros pa­sa­ko­ji­mais, kad ją su­py­ki­no nuo pra­sto mo­kyk­los mais­to“, – sa­ko Lai­ma.

Ma­mos neap­lei­do įta­ri­mai, kad kaž­kas duk­rai ne­ge­rai. Ap­žiū­rė­ju­si duk­ros kam­ba­rį, už lo­vos ir stal­čiuo­se ji ra­do gu­mu­lus su­kram­ty­to ir iš­spjau­to mais­to. Duk­ra aiš­ki­no, kad šo­ko­la­dą iš­spjo­vė, mat bu­vo ne­ska­nus įda­ras. „Iš pra­džių ti­kė­jau, o pa­skui su­pra­tau, kad jos or­ga­niz­mas ne­bep­rii­ma
mais­to. Ie­va ne­spė­da­vo nu­bėg­ti iki tua­le­to. Pus­me­tį ar me­tus ji ne­be­ga­lė­jo nor­ma­liai val­gy­ti. Iš
pra­džių pri­si­val­giu­si iš­si­vem­da­vo pirš­tų pa­gal­ba, o pa­skui or­ga­niz­mas ėmė mais­tui prie­šin­tis“, –
sa­ko Lai­ma.

Duk­ra pu­sę me­tų vi­rė ko­pūs­tų sriu­bą ir tik ją val­gė. Ma­mai la­bai trū­ko ži­nių, kas vyks­ta, ką reiš­kia to­kie po­žy­miai. Mer­gai­tė ne­val­gė mė­sos, teig­da­ma, kad tai ne­svei­ka. Da­bar yra daug to­kios
in­for­ma­ci­jos, die­tų ap­ra­šy­mų, svei­ko gy­ve­ni­mo bū­dų pa­ta­ri­mų. „Jei yra 2–3 bruo­žai, rei­kia su­klus­ti, o jei yra vi­sa puokš­tė, jau rei­kia pa­gal­bos“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Su­vo­kus, kad duk­ra sun­kiai ser­ga, Lai­mai bu­vo la­bai bai­su. Psi­cho­lo­go pa­gal­bos rei­kė­jo ir jai pa­čiai, bet jos nie­kas ne­pa­siū­lė. Šei­mos gy­dy­to­ja duk­rai sky­rė psi­cho­lo­go-psi­cho­te­ra­peu­to
kon­sul­ta­ci­ją. „Vi­sur ei­lės, Ie­vai su­si­ti­ki­mo su spe­cia­lis­tu te­ko lauk­ti vi­są mė­ne­sį. Duk­rai bu­vo skir­ti
vi­ta­mi­nai, re­ko­men­duo­ta val­gy­ti ka­lo­rin­gą mais­tą. Bet ką reiš­kia val­gy­ti ka­lo­rin­gą mais­tą? Ji pa­val­go ir bė­ga vem­ti, nes or­ga­niz­mas mais­to ne­bep­rii­ma. Ne­rei­kia bū­ti gy­dy­to­jų, kad su­pras­tum, jog
ne­val­gant su­trin­ka ke­pe­nų, inks­tų, skran­džio, tul­žies veik­la“, – sa­ko Lai­ma.

Svei­ka­tos bė­dų vis dar yra

Mer­gai­tė at­si­sa­kė psi­cho­te­ra­peu­to pa­gal­bos, tad ma­ma, kaip ge­bė­jo, taip sten­gė­si duk­rai pa­dė­ti. Pri­va­lė­jo ras­ti lai­ko pa­keis­ti jos gy­ve­ni­mo bū­dą. Pa­ti tu­rė­jo pra­dė­ti gy­ven­ti taip, lyg au­gin­tų pir­mo­kę – pa­si­rū­pin­ti duk­ros lais­va­lai­kiu, mi­ty­ba, užim­tu­mu.

Pra­džio­je, duk­ra, ži­no­ma, ne­pri­pa­ži­no, kad tu­ri bė­dą. Ma­mai te­ko ap­si­šar­vuo­ti mil­ži­niš­ka kant­ry­be. Te­ko su­dė­lio­ti die­not­var­kę, kont­ro­liuo­ti, sek­ti, skam­bin­ti, tik­rin­ti mais­tą. „Pa­lik­da­vau nor­muo­tai tuos pro­duk­tus, ku­riuos ji pri­va­lo su­val­gy­ti. Slėp­da­vau sal­du­my­nus, ka­vą, nes duk­ra ją, dėl ener­gi­jos sto­kos, nuo­lat ger­da­vo“, – sa­ko mo­te­ris.

Maž­daug per me­tus Ie­va priau­go svo­rio, ta­po nor­ma­lia mer­gi­na ir, praė­jus šiek tiek lai­ko, pa­pa­sa­ko­jo ma­mai, kaip el­gė­si, ką da­rė, kad nu­mes­tų svo­rio. Ma­ma sa­ko su­pra­tu­si, kad val­gy­mo su­tri­ki­mas – vai­ko pa­gal­bos šauks­mas. Jei vai­ko mai­ti­ni­ma­sis su­trin­ka, tai ro­do, kad šei­mo­je yra pro­ble­mų. Lai­ma bu­vo iš­si­sky­ru­si, tu­rė­jo drau­gą, o duk­ra jo ne­priė­mė. Bu­vo že­ma duk­ros sa­vi­ver­tė. To­bu­lin­da­ma kū­ną, ji sie­kė pri­pa­ži­ni­mo, įver­ti­ni­mo, gar­bės, dė­me­sio.

Ma­ma pri­pa­žįs­ta, kad su duk­ra per ma­žai bend­ra­vo. Duk­ra no­rė­jo bū­ti ma­ne­ke­nė, be to – ken­tė
pa­ty­čias mo­kyk­lo­je. Ją drau­gės bu­vo už­da­riu­sios mo­kyk­los tua­le­te, tad spren­džiant psi­cho­lo­gi­nes bė­das te­ko pa­keis­ti mo­kyk­lą.

„Mo­kyk­lo­se yra me­di­ci­nos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai. Jie juk ma­to per­džiū­vu­sias paaug­les, bet nie­ko ne­da­ro, ne­si­kal­ba su vai­kų tė­vais. Ie­vos ge­riau­sia drau­gė ži­no­jo, kad ma­no duk­ra iš­ve­mia mais­tą.
Ga­lė­jau pa­si­kal­bė­ti su ja, bet ta­da to ne­su­vo­kiau“, – sa­ko Lai­ma.

Anot pa­šne­ko­vės, kiek­vie­na ma­ma tu­rė­tų pa­siieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te, kad at­pa­žin­tų val­gy­mo su­tri­ki­mus. Lai­ma da­bar ga­li pa­si­džiaug­ti, kad duk­ra nor­ma­liai mai­ti­na­si, bet svei­ka­tos bė­dos vis dar tę­sia­si. Mer­gai­tės mė­ne­si­nės ne­re­gu­lia­rios, o mi­ty­ba ne­vi­siš­kai pil­na­ver­tė. „Ką Ie­va val­gė iki su­si­rgi­mo, da­bar to ne­be­val­go. Duk­ra vis dar sten­gia­si bū­ti liek­na“, – sa­ko Lai­ma.

Mi­ty­bos su­tri­ki­mai – šei­mos tar­pas­me­ni­nių san­ty­kių pa­sek­mė

Šiuo me­tu Šiau­lių li­go­ni­nės Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos Vai­kų psi­chiat­ri­jos sky­riaus sta­cio­na­re dėl
ano­rek­si­jos ir bu­li­mi­jos gy­do­mos pen­kios mer­gai­tės. Kon­sul­ta­ci­joms am­bu­la­to­riš­kai at­vyks­ta
sep­ty­nios mer­gai­tės. Vai­kų psi­chiat­rė Orin­ta An­čiu­ly­tė sa­ko, kad toks vai­kų, ku­rie ken­čia dėl
bu­li­mi­jos ir ano­rek­si­jos, skai­čius iš­ties di­de­lis. Yra pa­skai­čiuo­ta, kad mi­ty­bos su­tri­ki­mų tu­ri kas
ket­vir­tas ar penk­tas vai­kas.

Šiau­liai ser­gan­čių vai­kų skai­čiu­mi neiš­sis­ki­ria iš ki­tų Lie­tu­vos ar pa­sau­lio mies­tų. Ski­ria­si tik žmo­nių ži­nių ly­gis – Šiau­lių ap­skri­ties gy­ven­to­jai dėl vai­kų val­gy­mo su­tri­ki­mų pa­gal­bos krei­pia­si pa­vė­luo­tai. Kai­muo­se si­tua­ci­ja itin pra­sta – gy­dy­ti at­ve­ža­mi iš­se­kę vai­kai.

Pa­sak psi­chiat­rės, ano­rek­si­ja ir ner­vi­nė bu­li­mi­ja – lyg bro­lis ir se­suo. Vi­sa­da val­gy­mo su­tri­ki­mas pra­si­de­da ano­rek­si­ja ir tik lai­ko klau­si­mas, ka­da li­ga išaugs į ner­vi­nę bu­li­mi­ją. „Į me­di­kus pa­gal­bos krei­pia­ma­si jau ser­gant ner­vi­ne bu­li­mi­ja. Kai ne­be­su­ge­ba­ma su­re­gu­liuo­ti su­val­go­mo mais­to kie­kio ir pra­de­da­ma tuk­ti. No­riu pa­brėž­ti, kad šia li­ga ser­ga ne tik mer­gai­tės, bet ir ber­niu­kai. Ano­rek­si­ja 2–3 kar­tus daž­niau ser­ga mer­gai­tės nei ber­niu­kai. Bu­li­mi­ja ber­niu­kai ser­ga daž­niau, o am­žiaus tarps­nis nė­ra vie­no­das. Svar­biau­sia, šis val­gy­mo su­tri­ki­mas – šei­mos tar­pas­me­ni­nių san­ty­kių pa­sek­mė. Vai­kas ne­ge­ba iš­reikš­ti sa­vo ne­ri­mo, ne­ga­ty­vių jaus­mų ir jie pa­si­reiš­kia pa­sy­via au­toag­re­si­ja. Vė­liau ji pe­rei­na į ak­ty­vią au­toag­re­si­ją – sa­vęs nai­ki­ni­mą“, – sa­ko O. An­čiu­ly­tė.

Šios li­gos pa­vo­jin­gos tuo, kad tai ant­ra pa­gal daž­nu­mą mir­ties prie­žas­tis tarp paaug­lių. Lie­tu­vo­je mir­čių taip pat bū­ta. Tai ne vien val­gy­mo su­tri­ki­mas. Blo­gė­ja so­ma­ti­nė kū­no veik­la – virš­ki­ni­mas,
tuš­ti­ni­ma­sis, dings­ta mė­ne­si­nės, lė­tė­ja ly­ti­nis bren­di­mas, odos būk­lė pra­stė­ja, trin­ka šir­dies, inks­tų veik­la ir kt. Lai­ku ne­su­tei­kus komp­lek­si­nės pa­gal­bos – psi­cho­lo­gi­nės, me­di­ka­men­ti­nio gy­dy­mo,
spe­cia­lių die­tų, griež­to re­ži­mo, prie­žiū­ros, fi­zi­nės būk­lės ste­bė­ji­mo – su­lau­kia­ma liūd­nų pa­sek­mių.

Pa­sak O. An­čiu­ly­tės, ano­rek­si­ja pra­si­de­da ne­kal­tai. Su­si­ža­vi­ma svei­ka mi­ty­ba, pra­de­da­mos val­gy­ti tik dar­žo­vės, ve­ga­niš­kas mais­tas. Ta­da ima­ma ak­ty­viai spor­tuo­ti, vi­sas dė­me­sys ski­ria­mas iš­vaiz­dai, kū­no svo­riui. Kuo dau­giau svo­rio ne­ten­ka­ma, tuo la­biau vai­kas pa­ts sau at­ro­do sto­res­nis. Sut­rin­ka kū­no sche­mos su­vo­ki­mas.

„Kai žmo­gus ser­ga ano­rek­si­ja, jis žiū­ri į sa­ve veid­ro­dy­je ir ne­ma­to sa­vęs taip, kaip jį ma­to ki­ti
žmo­nės. Jis ma­to sto­rą žmo­gų. Vai­kui ima at­ro­dy­ti, kad jo nie­kas ne­sup­ran­ta, jis ima skęs­ta sa­vo emo­ci­jo­se“, – sa­ko psi­chiat­rė.

Jei su­tri­ki­mas pe­rau­ga į bu­li­mi­ją – per­si­val­go­ma ka­lo­rin­go mais­to: 10 sū­re­lių, du ce­pe­li­nai, šo­ko­la­das, trys obuo­liai, ke­tu­ri ba­na­nai. Ta­da su­ke­lia­mas vė­mi­mas. Ano­rek­si­kams ir bu­li­mi­kams bū­din­ga nau­do­ti liuo­suo­jan­čius vais­tus, ar­ba­tas.

O. An­čiu­ly­tė sa­ko, kad po­žiū­ris, jog te­no­ri­ma su­liek­nė­ti – pa­vir­šu­ti­niš­kas. Rei­kia klaus­ti, ko­dėl
mer­gai­tė ar ber­niu­kas su­reikš­mi­na sa­vo kū­ną, ko­dėl ne­my­li sa­vęs. „Tai ne aso­cia­lių šei­mų bė­da. Tai vai­kai, ku­rie sve­ria nor­ma­liai, ge­rai mo­ko­si, yra ak­ty­vūs, pro­tin­gi, sėk­min­gi. Kaž­ko­dėl jie ma­no, kad yra ver­ti tiek, kiek gau­na pa­gy­ri­mų iš ap­lin­kos. Jie ne­tu­ri ba­zi­nio su­vo­ki­mo, kad ne­svar­bu, kaip
at­ro­dai, juk vis tiek esi šau­nus, my­li­mas ir sau­gus. Ta­da už­ten­ka pro­vo­kuo­jan­čio veiks­nio – kri­ti­kos, pa­šai­pos – kad pa­si­reikš­tų au­toag­re­si­ja“, – sa­ko psi­chiat­rė.

Vi­siš­kai pa­gy­ti la­bai sun­ku

Vie­nas val­gy­mo su­tri­ki­mus pro­vo­kuo­jan­čių fak­to­rių – emo­ci­nės pu­siaus­vy­ros su­tri­ki­mas dėl ryš­kaus po­ky­čio gy­ve­ni­me: šei­mos na­rio mir­ties, sky­ry­bų, bro­lio ar se­sės gi­mi­mo, san­ty­kių mo­de­lio po­ky­čio, pa­ty­čių, ne­sėk­mių ir kt.

O. An­čiu­ly­tė pa­ste­bi, kad prieš ke­le­rius me­tus mer­gi­noms vie­nu me­tu bu­vo ypač bū­din­ga lie­sė­ti
sie­kiant ma­ne­ke­nės kar­je­ros. Bu­vo gal­vo­ja­ma, kad jei bū­si la­bai lie­sa, tap­si mo­de­liu, o ta­vo gy­ve­ni­mas bus pui­kus. Da­bar si­tua­ci­ja pa­si­kei­tu­si, nes la­biau ak­cen­tuo­ja­mas ir gi­ria­mas ne lie­sas, o svei­kas kū­nas.

Daž­niau su­ser­ga mer­gai­tės, ku­rios tu­ri is­te­ri­nių cha­rak­te­rio bruo­žų. Jos ža­vios, pro­tin­gos, bet itin ver­ti­na sa­vo iš­vaiz­dą. Paaug­liai yra ne­bran­dūs, jie ieš­ko vie­tos vi­suo­me­nė­je, sa­vo stip­rių­jų pu­sių, ta­pa­ti­na­si su ko­kia nors žvaigž­de, jį ko­pi­juo­ja, įsi­vaiz­duo­ja, kad pa­kar­to­ję jo gy­ve­ni­mą, taps lai­min­gi.

O. An­čiu­ly­tė sa­ko, kad gy­dy­mo sėk­mė la­bai pri­klau­so nuo ar­ti­mų­jų – kiek jie pa­lai­ko, su­pran­ta ir
da­ly­vau­ja gy­dy­me. Ar­ti­mie­ji pri­va­lo griež­tai kont­ro­liuo­ti ser­gan­čio­jo mi­ty­bą. Lai­ky­tis mi­ty­bos re­ži­mo pa­čiam vai­kui la­bai sun­ku.

Be to, su­si­rgi­mas yra lė­ti­nis ir vi­siš­kai pa­gy­ti yra la­bai sun­ku. „Tai la­bai pa­na­šu į al­ko­ho­liz­mą. Su­sir­gęs tu vi­są gy­ve­ni­mą bū­si al­ko­ho­li­kas, vie­nas iš­ger­tas stik­liu­kas bus lem­tin­gas. Kar­tą su­si­rgus
ano­rek­si­ja ir bu­li­mi­ja, li­ga vi­sa­da bus ša­lia ir ga­li at­si­nau­jin­ti esant kaž­ko­kiai psi­cho­lo­gi­nei būk­lei. Mes vi­si pa­ti­ria­me stre­są, bet ne vi­siems val­gy­mas su­trin­ka. Tai pri­klau­so nuo as­me­ny­bės ir to­dėl
li­ga daž­niau pa­žei­džia jau­nus žmo­nės, nes jų as­me­ny­bės tik for­muo­ja­si“, – sa­ko psi­chiat­rė.

Ano­rek­si­ja ir bu­li­mi­ja ser­ga ne tik vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji. Jie gy­do­mi ne tik li­go­ni­nių psi­chiat­ri­jos sky­riuo­se. Vil­niu­je yra val­gy­mo su­tri­ki­mų cent­ras, bet, O. An­čiu­ly­tės ži­nio­mis, pa­cien­tai, esan­tys
sta­cio­na­re, dėl spe­cia­lis­tų trū­ku­mo šiuo me­tu ne­gy­do­mi. Da­bar cent­re tei­kia­mos tik spe­cia­lis­tų
kon­sul­ta­ci­jos.

Į ką tė­vai tu­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį? Pa­sak psi­chiat­rės, li­gos po­žy­miai – tai be­si­kei­čian­ti nuo­tai­ka, verks­min­gu­mas, pa­sy­vu­mas, ne­no­ras bend­rau­ti, ven­gi­mas val­gy­ti drau­ge, no­ras val­gy­ti at­ski­rai. Mer­gai­tėms slen­ka plau­kai, tru­pa na­gai, sau­sė­ja oda, vai­kas lie­sė­ja aky­se. Dėl su­kel­to vė­mi­mo pa­di­dė­ja skran­džio rūgš­tin­gu­mas. Vai­kas li­guis­tai, pa­li­kęs nuo­ša­ly bu­vu­sius in­te­re­sus, kal­ba apie
svei­ką mi­ty­bą, ieš­ko nau­jų die­tų. Ano­rek­si­kės la­bai mėgs­ta ga­min­ti – ki­tus val­gy­di­na, kad
ap­lin­ki­niams neat­ro­dy­tų, kad jos ne­val­go.

„Pir­miau­sia rei­kia pa­si­kal­bė­ti su vai­ku, atei­ti pa­si­kon­sul­tuo­ti su psi­cho­lo­gu ar psi­chiat­ru. Jei rei­kės, vai­kas bus gy­do­mas. Tė­vai daž­nai no­ri grei­to re­zul­ta­to, daž­nai bū­na ne­ga­ty­viai, gy­ny­biš­kai
nu­si­tei­kę, vai­ko li­gą prii­ma kaip kal­ti­ni­mą, kad jie kaž­ką pa­da­rė ne­tin­ka­mai. Šei­moms siū­lo­mos
gru­pi­nės kon­sul­ta­ci­jos, joms tė­vai daž­nai prie­ši­na­si, ne­sup­ran­ta, kaip tai rim­ta. Sau­gu­mo jaus­mas vai­kui for­muo­ja­si šei­mo­je, gy­dy­mo pro­ce­sas pa­lie­čia vi­są šei­mą. Gy­dy­mas už­trun­ka net ke­le­rius me­tus. Nė­ra to­kios tab­le­tės, ku­ri li­gą įveik­tų“, – sa­ko O. An­čiu­ly­tė.