Dėl šių skylių šalta visiems: pacientai negauna kokybiškos asmens sveikatos priežiūros, gydytojai ir slaugytojos nesuduria galo su galu, pavargsta ir palieka mūsų visų Tėvynę. Gydytojams atstovaujanti organizacija – Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS) – ir ilgametis jos vadovas Liutauras Labanauskas taip puikiai adaptavosi prie kelioliką metų trunkančios suirutės, jog pats išsitraukė iš po skverno adatą ir trūkinėjančiu siūlu ėmė nerti nėrinius ant skylėtosios kojinės.
Grupei Lietuvos gydytojų ištarus, jog karalius yra nuogas, medikų ir pacientų bendruomenė sukluso. Į praėjusį penktadienį Vilniuje vykusią medikų diskusiją susirinko didelis būrys vilties nepraradusių mūsų šalies medicinos profesionalų, kurie nusprendė valstybei pasakyti, jog jau gana. Pakviestas Lietuvos Gydytojų Sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas, kaip jau yra įpratęs, bandė nuslopinti įsižiebusias viltis, jog Lietuvoje galime sukurti europietišką sveikatos apsaugą, kurioje saugumas lydi tiek pacientą, tiek mediką. Diskusija buvo produktyvi, paskelbta vos penkių punktų medikų peticija, raginanti valstybę priimti būtinus sprendimus, kad būtų atkurta tvari sveikatos priežiūros apsaugos sistema.
O saugoti yra ką, mat lengvabūdiškas valstybės vadovų požiūris į yrančią kojinę, kurios jau tampa nebeįmanoma sulopyti, gali privesti prie katastrofiškos sveikatos priežiūros sistemos griūties.
Europos komisijos duomenimis, iš Lietuvos 1998-2016 metais į kitas Europos Sąjungos (ES) šalis emigravo 35,2 gydytojai ir slaugytojai šimtui tūkstančių gyventojų. Šalia šios darbo jėgos netekties dar pridėkime tuos, kurie, baigę aukštuosius sunkius medicinos bei slaugos mokslus, net neateina dirbti į sistemą, kurioje jaučiasi nevertinami nei morališkai, nei finansiškai.
Galima būtų spekuliuoti, jog šis reiškinys natūralus ir niekur neveda, tačiau Europoje yra valstybių, susidūrusių su dar tragiškesnėmis pasekmėmis. Pavyzdžiui, per tą patį laikotarpį iš Rumunijos emigravo net 80,2 gydytojai bei slaugytojų šimtui tūkstančių gyventojų, o Europos Komisija jau skambina pavojaus varpais, mat, būtent dėl tokios netekties net 10% Rumunijos gyventojų sveikatos priežiūros paslaugos tapo paprasčiausiai nebeprieinamos. Ekspertai taip pat pabrėžia, jog nėra kitos tokios masinės specialistų migracijos visoje Europoje kaip sveikatos priežiūros.
Maža to, portalas politico.eu atliko žurnalistinį tyrimą ir nustatė, jog medikai Europoje palieka tas šalis, kuriose vienam gyventojui skiriamų lėšų suma sveikatos apsaugai yra mažiausia. Jie keliasi gyventi ir dirbti ten, kur sveikatos priežiūros sritis yra prioritetinė. Šioje analizėje taip pat paminima, jog dėl per mažo valstybės indėlio į sveikatos priežiūrą Lietuva yra tarp medikų donorų ES.
Naujai susikūręs ir argumentų kalba kalbantis Lietuvos Medikų Sąjūdis (LMS) irgi kelia šią problemą. Iniciatyvūs gydytojai pirštu parodė į kojinės skyles, apie kurias iki šiol nebuvo galima net prabilti. Susibūrę į judėjimą LMS nariai pateikė reikalavimus bei siūlymus, kaip tuos reikalavimus įgyvendinti. Suprantama, vienam šalta dėl žiojinčios skylės, o kai kam ši skylė yra patogi, kojinė miela. LMS siūlo išmesti jau nebesuadomą kojinę, pateikia rekomendacijas, kokiais siūlais, kokiais virbalais reikėtų nunerti naująją. Vis dėlto kai kurių sprendimų įgyvendinimas nebūtų sutiktas ypatingai džiugiai, todėl politikos elitas nusprendė pritildyti reformatoriškai ir garsiai skambantį LMS atstovų balsą.
Patogiausias ir lengviausias metodas, kuriuo galima nutildyti tuos, kurie sako, jog karalius soste sėdi nuogas, susideda iš dviejų žingsnių. Pirmiausia, valdžios atstovai sutelkia tuos, kuriems skylėta kojinė patogi, sušaukiami susirinkimai, darbo grupės Sveikatos Apsaugos Ministerijoje (SAM), kviečiama LGS ir t.t. Antrasis žingsnis yra supriešinti tuos, kurie nuo skylėtos kojinės šąla, t.y. pacientus ir medikus. Todėl viešojoje erdvėje LMS atstovai imami vaizduoti kaip diletantai ir išsišokėliai, o LGS su ilgamečiu jos vedliu, kuris jau tapo skylėtos kojinės talismanu, piešiama kaip vienintelė teisėta medikams atstovaujanti jėga.
Tuomet žūt būt reikia įgyvendinti antrą žingsnį: supriešinti gydytojus, slaugytojus bei kitus medicinos darbuotojus su visuomene. Tai padaryti labai lengva, mat, skylėtos vilnonės kojinės dėvėtojai yra silpni, pikti, turi daug nuoskaudų.
Premjeras tarp eilučių paskelbia: „Jei palaikysime išsišokėlių paskelbtus reikalavimus, teks padidinti mokesčius, o tuomet tai jau visi badausite“. Čia nesunkiai prasisunkia populizmo tvaikas bei noras vadovautis principu „skaldyk ir valdyk“.
Kiekvienas mokame mokesčius: pirkdami laikraštį, sumokame pridėtinės vertės mokestį (PVM), pildamiesi degalus ar pirkdami pranzūziško vyno butelį, kurį skanausime vakarienės metu su šeima, mokame akcizus, eidami į darbą ir uždirbdami darbo užmokestį, mokame pajamų mokestį, o mūsų rankomis uždirbtus produktus parduodamas darbdavys moka pelno mokestį ir t.t. Vadinasi, kiekvienas mes it bitės į korį sunešame valstybės biudžetą. Šis biudžetas paskirstomas valstybės vedlių ir mes toliau gyvename dar vienerius metus.
Bėda, kalbant apie sveikatos apsaugą yra ta, jog Lietuva nuo savo sukuriamo vidaus produkto sveikatos apsaugai teskiria kiek duagiau nei 6%. Tuo tarpu kitose valstybėse, pavyzdžiui, Bulgarijoje šis skaičius yra 8,5%, Čekijoje 7,6%, Vokietijoje 11%, Vengrijoje 7,2% ir t.t. Mažiau už Lietuvą 2014 m. duomenimis nuo bendrojo šalies vidaus produkto sveikatos apsaugai skyrė tik Rumunija (apie kurioje susiklosčiusią tragišką situaciją garsiai kalbame ne tik mes, bet ir visa Europa) ir Latvija (kuri ką tik suprato tokios strategijos galimas pasekmes ir priėmė strateginius sprendimus).
Kur juda Lietuva? Premjeras puikiai žino šiuos skaičius, tačiau supranta, jog, norint pakelti sveikatos priežiūros lygį, teks perskirstyti biudžetą, o tai labai nepopuliarus manevras. Taigi, siekdamas užtildyti garsiai prabilusius medikus, juos supriešina su pacientas teikdamas, jog tik padidinę mokesčių naštą mes galėtume pagerinti sistemą. Ne mokesčius reikia keisti, o peržiūrėti biudžetą ir vieną dieną pasakyti, jog sveikatos priežiūros apsauga nuo šiandienos yra prieoritetinė sritis Lietuvos valstybėje. Nes mums rūpi gyventojų gyvenimo trukmė ir kokybė, rūpi šios paslaugos ir norime, kad mūsų žmonės gyventų geriau.
Mokesčių ne tik kad nereikia kelti, bet netgi negalima to daryti. EUROSTAT duomenimis, Lietuvoje vienas šeimos ūkis iš uždirbamų pajamų sveikatos priežiūrai išleidžia bene daugiausiai visoje Europoje. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos paskelbtoje ataskaitoje skelbiama, kad Lietuvos valstybė, vykdydama tokią sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo politiką, nuskurdina šalies gyventojus. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO), remdamasi šiais duomenimis, Lietuvai išsiuntė įspėjimą, jog mūsų valstybė privalo didinti šalies išlaidas sveikatos priežiūrai, antraip gresia dar diesnis visuomenės skurdėjimas ir blogėjantis sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas. Išlaidos šiai sričiai, anot PSO, turi didėti ne iš gyventojo kišenės (kaip kad siūlo premjeras Saulius Skvernelis), o iš šalies biudžeto, nes neproporcingai maža jo dalis tenka sveikatos apsaugai.
Kitas pavyzdys – Estija, kur, nepaisant to, kad sveikatos priežiūrai skiriama bendrojo vidaus produkto dalis yra panaši kaip Lietuvoje, lėšos ten panaudojamos jas optimizuojant, gydytojų ir slaugytojų atlyginimai bene du kartus didesni nei Lietuvoje. Kodėl? O gi todėl, kad, vos sugriuvus Sovietų Sąjungai, estai pasakė, jog mes kursime geresnį rytojų savo žmonėms ir tą pačią akimirką išmetė seną nesulopomą sveikatos priežiūros kojinę. Mes žiūrime į juos ir kraipome galvas, kaip gi estai sugeba gyventi geriau?
LMS siūlo valstybei išmesti seną, sudilusią sovietinės vilnos kandžių suvarpytą kojinę. Kiek moksliškesniais bei politiškesniais argumentais tą patį Lietuvai siūlo padaryti ir Europos Komisija, Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija, PSO ir daugybė kitų pasaulio ekspertų, tačiau valdantieji laikosi įsikibę trūkstančio vilnonio siūlo, o mes – Lietuvos medikai bei pacientai – ir toliau šąlame tikėdamiesi geresnio rytojaus. Tik ar tokia valstybės politika ir tarptautinių ekspertų rekomendacijų nesilaikymas nepriartins mūsų prie Rumunijos?