Jaunos moters tragedija: trejus metus gyvena be dantų, vengia net kaimynai

Rugpjūčio mėnesį Martyna F. švęs 28-ąjį gimtadienį. Tačiau didelio džiaugsmo moteris nejaučia – šiuo metu jos gyvenimą sukausčiusi krizė, iš kurios ji pati viena sako nebegalinti išsikapstyti. Raudondvaryje gyvenanti ir šiuo metu nedirbanti moteris ieško pagalbos ir pasakodama savo istoriją keliskart pravirksta.

Bėdos viena po kitos pradėjo lįsti prieš trejus metus, kai iškritus iš automobilio Martynai lūžo žandikaulis.

„Tada man lūžo žandikaulis ir teko ištraukti visus priekinius viršutinius dantis. Atrodo, vis bandome taupyti, tačiau vis kas nors nutinka ir tie pinigai išsileidžia. Domėjausi, tačiau ir pats pigiausias variantas kainuoja virš tūkstančio litų – paprasčiausi protezai. Deja, niekaip nepavyksta jiems rasti pinigų“, - pasakojo Martyna.

Jau trejus metus žiūrėdama į veidrodį moteris nesišypso. Nesišypso ne tik sau.

„Nelabai bendrauju su kitais žmonėmis. Tiesą sakant, visai nebendrauju, nes gėda dėl to, kaip atrodau. Ilgą laiką vengiau bendravimo ir su draugais, tad ir jų nebėra. Teko palikti ir darbovietę. Dirbau viešoje vietoje, teko išeiti. Grįžau po ligos ir jau kurį laiką nepavyksta rasti darbo. Nepriima net į valytojas ar kasininkes, nes neturiu dantų“, - sako Martyna.

O dirbti ji nori.

„Nesu išranki, dirbčiau bet ką. Kai buvau darbo biržoje, nurodžiau ieškanti bet kokio darbo, kuris atneštų pajamas. Kai konsultantės pažiūrėjo į mano paskutinę darbovietę ir kiek ten laiko pradirbau, pasakė, kad tikrai, vadinas, moku dirbti ir nebijau darbo. Toje įmonėje sąlygos buvo nekokios, tad žmonės vienas po kito keitėsi“, - pripažino pašnekovė.

O pinigų reikia verkiant ir nenuostabu, kad jų nėra. Vienintelis pajamų šaltinis – minimalų atlyginimą uždirbantis vyras, kurį namie kasdien pasitinka dvi alkanos burnytės – aštuonerių dukra ir aštuonių mėnesių sūnelis.

„Kol vyras dirba, aš auginu leliuką. Gyvename pas tėvus, tad pagrindiniai žmonės, su kuriais bendrauju, yra mano šeima. Ryte pabundu su vaiku, darau valgyti, visus namų darbus. Vakare grįžta vyras, paduodu valgyti ir jau nebėra dienos“, - apie niūrią kasdienybę pasakojo moteris.

Pinigų, deja, reikia ir finansiniams įsiskolinimams. 

„Ir aš, ir vyras esame paėmę paskolas, tad nemaža dalis pinigų atitenka mokesčiams. Juos mokame iš vyro algos. Tačiau paskolas ėmėme ne pramogoms. Buvo bėdų. Mirė vyro mama, buvo sunku su pinigais. Mokame įnašus sąžiningai, vieną paskolą jau baigėme, tačiau kai vienintelės pajamos – vyro minimali alga, sunku labai“, - tikina moteris.

Šiuo metu skolos sudaro apie 3 tūkst. eurų.

Nuolatinis stresas dėl pinigų, antrasis gimdymas pakoregavo ir Martynos kūną. Anksčiau itin liekna buvusi moteris šiandien sveria 90 kilogramų.

„Anksčiau rūkiau, tačiau kai prasidėjo finansinės bėdos, mečiau. Tačiau tada stresas, nėštumas ir nepastebėjau, kaip priaugau 13 kilogramų. Mano ūgis yra 1 m 66 cm. Anksčiau, pavyzdžiui, visada svėriau iki 50 kg. Tačiau vos metus rūkyti, priaugau 13 kg. Tada pagimdžiau kūdikį ir dabar sveriu apie 90 kg. Nepalyginsi, kokia buvau anksčiau ir kokia dabar. Kai palyginu nuotraukas, dabar atrodau daug senesnė, nei iš tikrųjų esu“, - sako ji. Su kilogramais ji mėgino kovoti, tačiau, kaip teigia pati, nesėkmingai. Svoris jau pasiekė tokią ribą, kad ją sunkiai pažįsta ir aplinkiniai.

„Nuvykome pas vyro tėvą į kaimą. Sveikinuosi su kaimynais, tačiau jie žiūri taip keistai į mane, nepažindami. Tada sako – o, čia tu, tik pagal vyrą eina atskirti. Skaudu“, - pripažįsta Martyna.

Moteris pasakojo bandžiusi važiuoti dviračiu, tačiau žmonės kreivai žiūrėję ir pati nemaloniai jautėsi. Mitybos keisti ji taip pat negalinti – sveiki produktai kainuoja brangiai, o lėšų gamintis sau atskirai nuo kitų namiškių – tikrai nėra. Dar daugiau, didelis antsvoris trikdo ir santykius su vaikais. 

„Negaliu eiti su dukrele pabėgioti, stipriau padūkti, iškart padūstu. Turiu ją vieną išleisti“, - sako Martyna.

Vienintelė paguoda – vyras, kuris moterį palaiko, blogo žodžio nesako, mat supranta, kaip jo žmona kompleksuoja dėl savo išvaizdos.

Psichologas: izoliacija dar niekam nepadėjo

Komentuoja psichologas Mykolas Valainis.

„Užjaučiu Martyną, kurios gyvenime dabar tikrai sunkus metas. Sunku labai ir dėl to, kad jos problemos – vizualiai matomos, sunkiau nuslepiamos – tiek dantų trūkumas, tiek antsvoris. Tačiau šioje vietoje svarbiausia suvokti vieną tiesą – yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, tačiau kitiems mes galime daryti įtaką. Dėl pastarųjų reikia stengtis, koreguoti tai, kaip mes juo priimame, kaip įprasminame, kokią jiems suteikiame reikšmę – galbūt reaguojame per stipriai?

Moters situacija, sutiksiu, yra sunki. Tačiau yra žmonių, kurie jau gimsta su fiziniais defektais ir neturi jokių vilčių pakeisti situacijos. Martynos atveju viskas atsiremia į pinigus, tad viltis yra.

Fiziniai netobulumai neturi pasmerkti žmogaus vienatvei ir izoliacijai. Kiek suprantu, moteris bando aktyviau leisti laiką, judėti, tai yra sveikintina. Sportuojantis storas žmogus, jokiu būdu, nėra pajuokos objektas, kaip kad jai atrodo. Greičiau, priešingai – jo valia ir užsispyrimas įkvepia kitus.

Labiausiai šioje istorijoje mano dėmesį patraukė tai, kad moteris yra atsiribojusi nuo kitų ir daugiausiai laiko praleidžia su šeimos nariais. Nesu tikras, kiek draugai ją atstūmė, o kiek ji visgi atsiribojo nuo jų. Drįsčiau spėti, kad moteris, bijodama pašaipių žvilgsnių, pašaipos ir atstūmimo, atsitraukė pati. Izoliacija niekada nėra geras sprendimas – vienišo žmogaus bėdos tik pasunkėja. Martynai linkėčiau pergalvoti, ar ji apskritai ji turėjo draugų – jei jie dingo, kai ji neteko dantų, už ką jie ją mylėjo? Jiems pasitraukus gal ir geriau, nes jie nebuvo tada tikri draugai.

Rekomenduoju dar kartą pergalvoti, kiek moteris pati pasmerkė save izoliacijai nuo kitų žmonių ir ar tai nepablogino jos pačios situacijos? Galiausiai, reikia mažiau dėmesio skirti tam, ką kiti kalba, galvoja. Pinigai į namus sugrįš, tereikia nepasiduoti“, - sakė M. Valainis.

Norinčius ir galinčius padėti Martynai rasti darbą ar įsigyti dantų protezus – kviečiame kreiptis el.paštu [e-mail]