Jo pacientų galerijoje – kompozitorius A. L. Webberis, pasaulinio lygio violončelininkas Y. Menuhinas, M. Rostropovičius, beisbolo žvaigždė M. Wilsonas, baleto šokėjos N. Ananiašvili, A. Danilova, dainininkas L. Reedas, aktorė K. Turner ir pan. DELFI pašnekovas 1973 m. emigravo į Izraelį, o 1984 m. persikėlė į JAV, kur, Vakarų medicinos patirtį sujungęs su Rytų technikomis, sukūrė unikalią kūno derinimo programą.
Pernai lietuvių kalba pasirodė jo knyga „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“. Joje ne tik užfiksuoti pokalbiai su knygų autore Inga Liutkevičiene sveikatos tema, įžvalgos bei pamąstymai, bet pateikta labai naudingų, kiekvienam įveikiamų pratimų kompleksų. Pats 68 metų kineziterapeutas teigia, kad šiandien galintis jaustis visiškai nepriklausomas – pats sau šeimininkas. Pacientai jo ieškosi patys ir ne visus jis apsiimantis gydyti: tik tuos, kurie pasiruošę dirti kartu su juo. Pas jį besilankančiomis žvaigždėmis jis taip pat nesižavi.
„Aišku, kai ant sienos kabo gražuolės garsios Holivudo aktorės nuotrauka su padėka, tai puiki reklama. Tačiau žvaigždžių kaulai ir raumenys – tokie patys. Ir jei ta žvaigždė nenusileidžia iki mano lygio, labai sunku jai padėti. Kai man skambina žymių žmonių sekretorės, visada klausiu – ar tikrai jis nori gydytis. Na taip, esą jam skauda. Kad jam skauda, aš žinau, bet ar jis turės laiko reguliariai lankytis pas mane, ar turės laiko dirbti savarankiškai? Kuo turtingesnis žmogus, tuo labiau užsiėmęs, nes turi daugiau galimybių bėgioti iš vieno savo buto mieste į kitą butą užmiestyje ar skristi su draugais švęsti gimtadienio į Italiją. Todėl labiausiai mėgstu dirbančius nuo devynių iki penkių“, - juokėsi pašnekovas.
Iki šiol į Lietuvą jis atvykdavo tik ilsėtis ir atsigauti, tačiau ateityje planuoja priimti vienos iš penkių kineziterapijos mokyklų, kviečiančių jį dalintis savo patirtimi ir mokytis Lietuvos specialistus, pasiūlymą.
Kokios dažniausios problemos, dėl kurių žmonės į jus kreipiasi?
Devyni iš dešimties žmonių kreipiasi todėl, kad jiems skauda – ne tik nugarą, bet ir pečius, kelius, kitas kūno vietas. Šiuo metu Amerikoje labai daug kineziterapeutų specializuojasi tik gydydami rankų skausmą, kelių skausmą ir pan. Deja, po tokio gydymo žmonėms tik blogiau pasidaro ir jie ateina pas mane, kadangi dauguma atvejų skausmo priežastis būna visai kitoje kūno vietoje.
Kokias dar ligas, be skausmo, galima gydyti kineziterapija?
Lietuvoje dar Karolis Dineika (žinomas gydomosios kūno kultūros specialistas, sukūręs psichofizinės treniruotės pagrindus) teigė, kad sergant širdies ir kraujagyslių ligomis pirmiausiai reikia užsiimti kineziterapija – masažais, elektros procedūromis, kvėpavimo pratimais. Jo įkurtame Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parke buvo mano pirmas darbas. Grupėje mes dirbdavome su lazda. Žmonės, turintys bėdų dėl aukšto kraujo spaudimo, įvairiais būdais ją laikydavo, balansuodavo su ja, tempdavosi jos pagalba. Arba dėl ko labiausiai kenčia astmininkai? Dėl spazmų jiems sunku iškvėpti, o tai reiškia, kad juos reikia mokyti kvėpuoti. Tačiau gydytojai to nemoko, tik išrašo vaistų pasipurkšti.
Dabar labai madingos pačios įvairiausios mankštos. Kaip tarp jų nepasiklysti?
Judėti mums būtina, tačiau kaip ir valgant reikia žiūrėti, ką valgai, taip ir judėti reikia ne bet kaip. Šiuo metu, pavyzdžiui, madingos picos, bet mes juk žinome, kad iš jų jokios naudos. Reikia valgyti duoną, kurios tris kepalus, būdamas Lietuvoje, visada parsivežu į Ameriką. Taip pat man visada keista žiūrėti, kaip žmonės geria sultis iš koncentratų. Juk tai tik sulčių idėja, iliuzija, o iš tiesų sulčių nėra, tik daug cukraus. Gerti reikia vandenį arba šviežiai spaustas sultis. Lietuvoje turime puikų mineralinį vandenį, tačiau kavinėse vėlgi tik užsienietiškas. Dar amžiną atilsį Filomena Taunytė sakydavo, kad žmogui reikalingas toks maistas, su kuriuo jis išaugo, kuris randamas jo vietovėje. Ir gydo geriausiai vietinės žolelės, o ne atvežtos iš Tibeto ar dar kur nors.
Kodėl dabar lietuviams reikia mokytis Tai či, kai tas pats K. Dineika yra sukūręs puikią pratimų sistemą. Žinoma, jis tuos pratimus taip pat paėmė iš kitų sistemų, bet žinodamas, ką lietuvis veikia, kokius darbus dažniausiai dirba, kaip gyvena, pritaikė čia gyvenančiam žmogui. Šiuo metu visur labai populiari joga, tačiau kasdien matau po du tris jogos instruktorius, turinčius problemų. Joga – tarsi šokis. Aš dirbu su garsiausias pasaulio šokėjais, ir galiu tik patvirtinti, tai ką visi žino: visi jie karjerą baigia būdami neįgalūs. Dar viena problema, susijusi su joga, kad jogos instruktoriai dažniausiai neturi bendro fizinės kultūros išsilavinimo, o iš dešimt pas juos atėjusių žmonių vienam gal ta joga tinka, bet kitiems – nelabai, tačiau tie mokytojai neturi kvalifikacijos tai suprasti, nors patys, aišku, atrodo labai gerai, žvalūs, lankstūs, labai gražiai atlieka visus judesius ir ir mes juos kopijuojame, o tai blogiausias dalykas.
Ar siūlytumėte nesusivilioti jokiomis naujovėmis?
Pilateso treniruotės taip pat nėra panacėja, bet iš jų galima atsirinkti, kas tinka. Pilateso treniruotės – tai visam organizmui ir atskiroms jo dalims reikalingas judėjimas, bet būtina žinoti – Pilateso pratimai gali pakenkti pečiams, klubams. Pacientams patariu – jei nori paplūdimyje puikuotis pilvo presu, eik į Pilateso treniruotes, bet jeigu skauda nugarą – neik. Kartais žmonės apsirinka: atrodo, savijauta pagerėja, bet tai tik psichologinė būsena. Po poros mėnesių neretai žmogus aiškiai pradeda jausti, kad Pilateso sistema jam tik tik psichologiškai, nes kūnas sako ką kita.
Aš pats daug ko išmokau iš rytietiškų metodikų, bet siūlant jas žmogui, pirmiausiai reikia jį apčiupinėti, suprasti, kokia jo kūno anatomija, kas jam tinka, o kas – ne. Rytuose sportas suprantamas ne taip, kaip pas mus: greičiau, stipriau, aukščiau. Ten siūloma pajusti savo kūną. Ir tuomet tampa nebesvarbu iššokti aukščiau ar įmesti daugiau taškų. Tu galvoji apie tai, kaip jautiesi.
Daug išmokau ir žaisdamas tenisą ar krepšinį, bet savo pacientui jokiu būdu nesakau eiti žaisti krepšinio. Kamuolį rankose turėti labai sveika, bet nebūtina jo mėtyti į krepšį. Tai nieko bendra neturi su sveikata – nebent su socializacija: tu susitinki su draugais, eini išgerti alaus. Labai gerai rankose kamuolį tiesiog pasukinėti, tai puiki mankšta pirštams ir riešams. Arba atsigulti ant nugaros, sulenkti kojas, pasikišti jį po dubeniu ir judinti. Tiesa, šiam tikslui krepšinio kamuolys kiek per didelis, tačiau puikiai tinka rankinio kamuolys. Taigi iš kiekvienos sporto rūšies yra ką pritaikyti.
Kiti sako: nedarau nei Pilateso, nei jogos pratimų, bėgioju maratoną. Bėgioja, gali pasiekti labai žemą pulsą, bet paskui brangiai moka už nenormalų širdies darbą. Su sveikata maratonas neturi nieko bendra, bet maratono bėgimai populiarinami ir toliau. Kūnas turi savus įstatymus, ir mes negalime jo nugalėti ligi galo. Galime kažkiek stumti, traukti, bet nugalėti negalime. Sportininkai, šokėjai, ugdantys savo kūno lankstumą, susigadina sveikatą. Gydomoji gimnastika visai nepanaši į sportininkų gimnastų pratimus. Vakaruose mes su kūnu dirbame taip, kad galėtume pasipuikuoti, Rytuose svarbu, kaip žmogus jaučiasi.
Į ką atkreipti dėmesį sportuojant, kad nepakenktume sau?
Nieko negalima daryti, jeigu tau skauda, nepatogu ir tu nesijauti gerai. Reikia daryti tik tokius pratimus, kurie yra malonūs, kuriuos norisi daryti. Skausmas gal reikalingas tik tiems, kurie dabar kariauja prie Donecko, ar prie Tel Avivo, kad nusiramintų, bet kodėl mes sau turime kelti skausmą? Senovės Izraelyje sakydavo – su protu, ne su jėga.
Labai gerai sportuoti su lazda ar kitais įrankiais, nes jie neleidžia persitempti. Pavyzdžiui, kai lazda už nugaros, nepasitempsi daugiau nei leidžia lazda, o sportui tinka ta pati taisyklė kaip maistui – svarbiausia nepersivalgyti. Tempimas, kurį atlieka sportininkai, nieko bendra neturi su sveikata. Sakoma, būkite įsitempę 30 sekundžių. Tai nesąmonė. Pasižiūrėkime, kaip tempiasi gyvūnai – vienas, du, trys ir užtenka. Be to, kartoti pratimą reikia ne keturis ar dešimt kartų, kaip dar mokykloje mus mokė, o 6, 12 arba 24 kartus.
Moterims patarčiau dirbti su dubens dugnu. Jeigu moteris pagimdė, tarkime, du vaikus, jos dubens raumenys tikrai nusilpę. Šiuo metu Amerikoje populiari specialybė – ginekologijoje besispecializuojantys kineziterapeutai. Lietuvoje vienas gydytojas, kiek žinau, iki šiol daro tamponus moterims. Jei pasiūlyčiau tamponus Amerikoje, iš manęs, aišku, juoktųsi, bet tikrai yra kineziterapeutų, kurie dirba beveik kaip ginekologai: rankomis įeina į makštį ir atlieka įvairias manipuliacijas, moko specialių pratimų. Ginekologai dėl šių specialistų populiarėjimo nedžiūgauja, tačiau protingesni priima juos į savo kliniką ir gauna papildomų pajamų, užuot konkuravę dėl pacientų. Lygiai taip pat prieš 30 metų visos ligoninės buvo nusistačiusios prieš alternatyvią mediciną, nors gydytojai matė, kad ji tam tikriems pacientams padeda, o jie – ne. Supratus, kad alternatyvios medicinos medikai atima iš ligoninių pacientus, jie buvo įsileisti į ligonines ir dabar daugelyje klinikų yra ir alternatyvios medicinos klinikos.
Sakėte, kad buvote pažįstami su F. Taunyte. Ko iš jos išmokote?
Su kineziterapija jai buvo blogai, bet visa kita, ką ji darė ir sakė, aš perėmiau. Vykdavau pas ją į badavimo stovyklas. Badaudavome septynias dienas, dar trys dienos būdavo skirtos išėjimui iš badavimo. Jo metu vykdavo geriausi pokalbiai, nes ką gi daugiau veikti. Badavimas – tai didžiausias atsipalaidavimas. Tuomet kyla tokių minčių, pasakomi tokie dalykai, kurių esant pilnam skrandžiui niekada nepasakytum.
F. Taunytė išmokė mažiau gundytis neaiškiais, keistais valgiais, o valgyti paprastą, lietuvišką maistą. Visada mėgau lietuvišką duoną, bet ji man tikrai įrodė, kad ji pati geriausia iš visų. Lašinius valgyti Niujorke nepatogu. Kai ateina pas tave žmonės, jiems nekaip atrodys tie lašiniai, tačiau svogūnai, česnakai būtinai turi būti ant stalo. Beje, Niujorke galima nusipirkti ir lietuviško maisto, ypač pieno produktų, atveža net degtinės ir samagono. Yra ir lietuviško duonos, bet ji ne tokia skani kaip Lietuvoje.
