Nenuginčijamas argumentas – mes gi sveikatos draudimo mokestį mokam. Būkit malonūs, užtikrinkit ją. Prieš rinkimus politikams sveikatos apsaugos klausimas – dėkinga tema. Žadami aukso kalnai, pieno upės. Ištraukiama neįgaliųjų korta, prisimenama, kad Lietuvoje jų, potencialių rinkėjų, per 200 tūkstančių. Empatija liejasi per kraštus. Po rinkimų sėdim prie suskilusios geldos, dievulį rugojam dėl uždėto per sunkaus kryželio ir kad vėl apkvailino.
Nustatyta, kad sveikata nuo sveikatos apsaugos sistemos organizacijos priklauso tik apie 10 procentų. Sistemoje pluša valstybinės ir privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, Ligonių kasos, Akreditacijos tarnyba, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra, SODRA, vaistų gamintojai, farmacijos kompanijos, medicininės įrangos ir priemonių gamintojai, mokymo įstaigos, alternatyvi ir liaudies medicina, šarlatanai bei šamanai. Apie sistemos veiklą informuoja žiniasklaida, dažniausiai užsakomoji. Sistemos išlaikymas kainuoja milijardus, kurie surenkami per privalomojo sveikatos draudimo mokestį ir gyventojams apmokant už paslaugas oficialiai ir ne.
Sistema turėtų lyg ir veikti. Per trisdešimt nepriklausomybės metų ją tobulino 20 sveikatos apsaugos ministrų su savo komandomis, nepakeičiami sveikatos politikos organizatoriai, rektoriai, generaliniai direktoriai ir didžiausias būrys įvairių specialistų. Bet kažkodėl sistema braška per visas siūles ir rezultatais negali pasidžiaugti. Objektyviausi šalies gyventojų sveikatos rodikliai: vidutinė gyvenimo trukmė, vidutinė sveiko gyvenimo trukmė, asmenų, palankiai ir nepalankiai vertinančių savo sveikatą, asmenų skaičius ir psichinės sveikatos rodikliai yra vieni prasčiausių Europos Sąjungoje. Stebint jų dinamiką nepriklausomybės laikotarpiu, pokyčiai nedžiugina.
Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė: vyrų – 69,2 metai, Europos Sąjungoje – 78,1 metų, moterų – 80,1 ir 83,6 atitinkamai. Sveiko gyvenimo trukmė: vyrų – 57,6, Europos Sąjungoje – 61,4, moterų – 61,7 ir 61,8 metų atitinkamai.
Europos šalyse savo sveikatą vertina gerai ar labai gerai 67,4 % asmenų, vidutiniškai – 23 % ir kiek mažiau negu 10 % – blogai ir labai blogai. Lietuvoje tik 45 % žmonių apibūdina savo sveikatą kaip gerą arba labai gerą, o savo sveikatą kaip blogą ir labai blogą vertina apie 18 % žmonių.
Lietuvoje psichikos sveikatos sutrikimais serga apie 5,5 % gyventojų. Šis rodiklis daugiau nei 2,5 karto viršija Europos Sąjungos šalių vidurkį.
Tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje – mažiausia Europos Sąjungoje, nuo Europos Sąjungos vidurkio atsiliekama šešeriais metais. Vyrų tikėtina gyvenimo trukmė yra beveik 11 metų trumpesnė nei moterų, ir tai – didžiausias lyčių skirtumas Europos Sąjungoje.
Kaltų ieškoti nesinori, nes reiktų pradėti nuo savęs. Ką gi aš čia blogai darau? Koks kipšas čia koją kiša? Tiek jau to. Neapleidžia ir kankina klausimai – gal mūsų sveikatos sistemos politikai nėra tokie išmintingi, neklystantys ir sąžiningi kaip jie skelbiasi apdovanodami vienas kitą už viso gyvenimo nuopelnus? Gal reiktų investuoti ne į neaiškias statybas, nereikalingos ir nepanaudojamos įrangos pirkimą, o į normalių darbo sąlygų sudarymą specialistams, žmonių sveikatos raštingumo didinimą? Švaistomi milijonai. Spaudoje skaitom apie sužlugdytus sveikatos išsaugojimo projektus, kainavusius dešimtis milijonų (e-sveikatos, uždaromas ligonines), o jų autoriai vis dar kuria naujus.
Nesistebima, kad profesoriai, į kuriuos valstybė investuoja dideles lėšas, užuot mokę studentus, jaunus gydytojus, tampa generaliniais direktoriais, administruoja milijonines lėšas, neturėdami tam reikiamo išsilavinimo. To rezultatas: žala mokslui ir praktikai – netenkame galimo Nobelio premijos nominanto, studentai ir jauni specialistai – dėstytojo, mokytojo, jiems siunčiama žinia, kad karjerai svarbu ne žinios o lojalumas; įstaigai žala – analfabetas vadybininkas, neturintis vadybos, organizacinių gebėjimų ir žinių administruoja jos lėšas, ir pačiam žmogui – sėdi ne savo rogėse, tiesiog palaipsniui griauna savo ir savo artimųjų gyvenimus.
Norint, kad sistema veiktų reikia pripažinti du dalykus.
Pirmas. Žmonės – ne angelai. Nesudarykim galimybių ir sąlygų jiems tapti velniais. Altruizmas ir godumas – dvi žmogaus prigimtinės savybės, susiformavusios socializacijos procese ir veikia tarpusavio žmonių bendravimą. Ugdykime nuo vaikystės altruizmą – rūpinimąsi ne tik savo, bet ir kitų gerove. Turime suvokti, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris daug duoda. Žinia, godumą reikia stabdyti. Didelis materialinių turtų, pinigų troškimas, virsta aistra. Apimtas godumo žmogus pradeda negailestingai konkuruoti, sukčiauti, vogti, įsitraukti į azartinius lošimus. Dažniausiai pasitaikanti godumo priežastis – vaikystėje patirtas nepriteklius. Jis nulemia norą kaupti: pinigai slopina baimes, suteikia saugios ateities pojūtį, saugo nuo įvairių rizikų. Nepasitikėdamas savimi, bijodamas ateities toks žmogus stengiasi sukaupti kuo daugiau pinigų, kad užtikrintų savo psichologinį saugumą. Tik pinigai gali kuriam laikui išsklaidyti jo baimę. Godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine. Toks žmogus yra pažeidžiamas, juo sunku kliautis, nes troškimas turėti daugiau priverčia jį leistis į visus įmanomus kompromisus. Godus žmogus pats neprisipažins, kad su juo kažkas ne taip. Deja, godžių žmonių sistemoje gana daug. Neretai mėgindami paslėpti savo godumą jie slepiasi po gero žmogaus kauke. Jų nepakeisi. Būtina tokiems žmonėms nustatyti ribas, nubrėžti raudonas linijas ir užtikrinti griežtą neišvengiamą atsakomybę jas pažeidus. Beje, gyvenime daug ką darome ne iš laimės, o iš baimės. Greitį sumažiname prieš matuoklį ne dėl saugumo, o dėl baudos baimės.
Antras. Pripažinkime, kad nemokama, visiems prieinama, specializuota, kvalifikuota sveikatos priežiūra ir gydymas yra sovietinių laikų iliuzija, opijus liaudžiai. Nemokamų pietų nebūna. Geriausias pavyzdys – sūris spąstuose. Sveikatos priežiūra, gydymas yra prekė (paslauga) už kurią reikia susimokėti. Teikti gydymo paslaugas yra verslo uždavinys. Dažnai mes verslo baiminamės, nes pabrėžiama pagrindinė verslo taisyklė – verslininkas nedirba be naudos sau. Vien tik su altruizmu versle toli nevažiuosi. Kažką turėti žmogui yra natūralu. Nuosavybės jausmas yra elementarus ir glūdintis mūsų prigimtyje, suteikiantis mums orumą, saugumą. Socialiai ir ekonomiškai atsakingo verslo principai gerai žinomi. Laikytis jų verčia konkurencija ir visuomenės nuomonė. Privačių medicinos įstaigų atsiradimas parodė, kad teikiant medicinines paslaugas skirtumai privačiose ir valdiškose įstaigose milžiniški. Privačioje įstaigoje paslaugos netenka laukti mėnesiais, žinai už ką ir kiek mokėti. Įstaiga dirba tau. Valdiškoje įstaigoje reikia praeiti kryžiaus kelius užsiregistruojant, laukti kol pervargusi slaugytoja teiksis pastebėti tave, išsiaiškins, ar tu „mokus“. Čia dar galioja taisyklė: „Žmogui galima ir reikia padėti, bet kas duos garantiją, kad tai žmogus – pasakys ačiū ir nueis“. Lauksi gydytojo valandą ar daugiau, nes jis užtruko „penkminutėje“, giliai kvėpuoji, prisimeni posakį, kad norint gydytis reikia turėti geležinę sveikatą ir auksinę kantrybę. Neaišku, ar tu dėl gydytojo, ar jis dėl tavęs?
Paprastai teigiama, kad pacientas (klientas) visada teisus. Deja, ne medicinoje. Pati moderniausia sveikatos apsaugos sistema negali užtikrinti šimtaprocentinių vaistų, procedūrų, gydymo metodų, pagrįstų moksliniais įrodymais, intervencijų ar operacijų saugumo. Kas dešimtas pacientas patiria žalą. Tai – nepageidaujamas vaistų poveikis, alerginės reakcijos, įvairios komplikacijos. Pacientas kaltininku dažniausiai įvardina gydytoją. Pasakojama „tikra“ istorija. Dievas, neapsikentęs žmonių skundų, įsidarbino šeimos gydytoju, kad galėtų įvertinti situaciją. Žinia apie naują, impozantiškos išvaizdos trisdešimt trejų metų daktarą pasklido žaibiškai. Į priėmimą atėjo daug žmonių. Pirmuoju buvo pakviestas žmogus ratukuose. „Kuo skundžiatės?“ – paklausė naujasis daktaras. „Dvidešimt metų nevaikštau, dešimt metų pats atsistoti negaliu“. „Stokis ir eik“, – liepė daktaras. „Kartoju: dvidešimt metų nevaikštau“. „Stokis ir eik“, – pakartojo daktaras. Žmogus atsistojo ir žengė pirmuosius žingsnius po dvidešimties metų. Išėjus pro duris laukiantieji klausia: „Kaip naujasis daktaras?“ „Toks iš jo daktaras, kraujo spaudimo tai nepamatavo“.
Būkim optimistai: kai tau blogai ir tiek blogai, kad jau blogiau būti negali, pradėk džiaugtis – turi pagerėti, juk blogiau būti negali. Protingasis žmogau, 10 procentų – tai jau nemažai, bet negalvoti apie likusius 90 procentų – neprotinga.
Daug diskusijų vyksta dėl alternatyvios medicinos ir jos vietos sistemoje Apie tai – kitą kartą.