– Visuomenės sveikatos biurai per visą pandemijos laikotarpį buvo pirmose viruso valdymo gretose. Kaip Jūsų akimis atrodo dabartinė situacija?
– Situacija išlieka įtempta, tačiau mes žinome, kokios priemonės buvo veiksmingos įvairiais laikotarpiais, tad galime jas aktyviau siūlyti ir naudoti. Turime patirties atsekant kontaktus, žinome, kaip valdyti srautus darbovietėse ar ugdymo įstaigose, galime patarti, kokių saugumo reikalavimų būtina laikytis teikiant įvairias paslaugas. Šios priemonės ypač aktualios tol, kol neturime masinio vakcinavimo.
Be abejo, visuomenės sveikatos specialistai vien tik savo resursais negali pasiekti maksimalių rezultatų. Yra žinoma, kad geriausių rezultatų (tiek kalbant apie gyventojų sveikatos stiprinimą, tiek apie užkrečiamų ligų valdymą) galime pasiekti tada, kai įsitraukia patys gyventojai, taip pat kitos institucijos – pavyzdžiui, šeimos gydytojų vaidmuo itin svarbus. Stengiamės dalintis savo turima gerąja patirtimi su kitomis institucijomis, teikti siūlymus.
– Grįžkime prie visuomenės sveikatos biurų specialistų tiesioginio darbo valdant pandemiją. Šį mėnesį suėjo lygiai metai nuo pandemijos pradžios, kaip kito specialistų vaidmuo per šį laikotarpį?
– Mūsų vaidmuo labai keitėsi. Sužinoję, kad bus įvestas karantinas ir taikomi judėjimo ribojimai, pirmiausia turėjome pasirūpinti bendruomene, su kuria dirbame nuolat ir kasdien – mokyklų bendruomene. Tuo metu ypač svarbu buvo gauti savalaikę ir patikimą informaciją, tad kaupėme viešai prieinamas žinias, ekspertų ir sprendimų priėmėjų pateikiamą informaciją ir mėginome ją paprasta kalba perteikti vietos bendruomenėms, savivaldybės administracijos darbuotojams ir visai komandai, kuri buvo susitelkusi konkrečioje vietoje.
Vėliau funkcijos kito ir tai visų pirma lėmė nacionalinio lygmens sprendimai. VSB darbuotojai buvo pakviesti padėti NVSC vykdyti karantino kontrolę pasieniuose. Pradėjus mobiliųjų punktų darbą ir trūkstant koordinatorių, buvome pakviesti prisidėti ir šioje srityje. Tuo pačiu metu talkinome informuojant ir konsultuojant visuomenę saviizoliacijos ir kitais klausimais, mūsų darbuotojai tapo savivaldybių Ekstremalių situacijų operacijų centrų komandų nariais – duomenų rinkėjais, informatoriais, savivaldybių operacijų centrų sprendimų vykdytojais. Kai kuriose savivaldybėse kūrėme konsultacines linijas gyventojams. Šalia įvardintų darbų, specialistai buvo atsakingi už greitųjų serologinių tyrimų koordinavimą savivaldybėse, įvairių tikslinių grupių testavimą – nuo švietimo darbuotojų iki prekybininkų.
Vienas iš svarbiausių darbų antrojo karantino metu – pagalba tiriant užsikrėtimo atvejus ir informuojant kontaktinius asmenis tuo metu, kai atvejų skaičius pakilo į aukštumas. Atvejų tyrimas buvo vykdomas vadovaujantis Europos ligų centro metodikomis ir vien NVSC resursų tam nebūtų užtekę. Nuo spalio pabaigos iki žiemos švenčių daugiau nei 500 mūsų darbuotojų telefonu susisiekė ir apklausė keliasdešimt tūkstančių asmenų, kuriems diagnozuotas koronavirusas. Taip pat buvo skambinama ir kontaktiniams asmenims, nes matėme, kad juos informuoti vien SMS žinute nepakanka.
– Kokie buvo pagrindiniai iššūkiai įvairiais etapais?
– Pirmo etapo metu pagrindinis iššūkis buvo nuraminti savo darbuotojus ir suteikti pakankamai žinių, kad jie galėtų drąsiai imtis tiesioginio kontaktinio darbo pasienio ruožuose ir mobiliuosiuose punktuose. Esame labai jiems dėkingi.
Kai viruso plitimo kelias ir jo požymiai tapo aiškesni, kitas iššūkis buvo užtikrinti, kad būtų atnaujintos sveikatos stiprinimo veiklos – t.y. mūsų pagrindinis darbas. Radome galimybių tęsti veiklą nuotoliniu būdu ir išlaikyti suburtą bendruomenę. Pavyzdžiui, kuravome sveikatos stiprinimo mokymų grupes, kuriose žmonės sėmėsi žinių apie tai, kaip reikėtų sveikiau maitintis, judėti, valdyti stresines situacijas, taip pat senjorų fizinio aktyvumo grupes. Stengėmės susisiekti su šių grupių nariais ir paskatinti juos tęsti sveikatos stiprinimo veiklas namuose, prioritetą teikiant rizikos veiksnių, dėl kurių Covid-19 ligos eiga gali būti sudėtingesnė, prevencijai.
– Ar visose savivaldybėse iššūkiai buvo tokie patys?
Iššūkiai ir sėkmė labai priklauso nuo to, kaip konkrečios savivaldybės institucijos ir specialistai yra susitelkę, ar komandos nebijo prisiimti papildomų įsipareigojimų – juk pandemija reiškia būtent papildomus įsipareigojimus, tai nėra kasdieninė, rutininė veikla. Taip pat iššūkių mastą lėmė ir savivaldybės dydis bei sergamumo rodikliai, mūsų ir mūsų partnerių NVSC specialistų skaičius jose. Ten, kur NVSC darbuotojų yra mažiau, daugiau įsipareigojimų turėjo prisiimti mūsų darbuotojai – pavyzdžiui, kai kuriose savivaldybėse nėra NVSC padalinio ir nė vieno darbuotojo, tad ten į kovą su koronavirusu įtraukiami visi visuomenės sveikatos biurų darbuotojai. Kaip asmens sveikatos priežiūros įstaigose pasitelkiami visų sričių specialistai siekiant kovoti su pandemija, taip ir visuomenės sveikatos srityje.
– Minėjote, kad jūsų didžiausia bendruomenė, su kuria nuolat dirbate, yra ugdymo įstaigos. Kaip vyko Jūsų darbas darželiuose ir mokyklose?
– Šiame darbe buvo svarbios dvi kryptys – prevencija ir atvejų valdymas. Sėkmingiausiai atvejai buvo valdomi tose ugdymo įstaigose, kuriose turime bent po vieną visuomenės sveikatos specialistą. Tačiau taip yra ne visur – kai kur vienas specialistas dirba keliose ugdymo įstaigose, nes tokie krūviai yra nustatyti valstybiniu lygiu. Ir jeigu tokiose ugdymo įstaigose būdavo fiksuojami židiniai, vienam specialistui vienu metu būtų tekę dviejose vietose juos tirti, nuraminti dvi bendruomenes, dvi bendruomenes informuoti apie veiksmus, kuriuos jos turi atlikti. Be abejo, taip būtume sugaišę brangaus laiko. Visgi efektyviai susitvarkėme dėl mūsų darbuotojų susitelkimo – į tokias vietas paskirdavome papildomus žmones.
– Ko trūko, kad darbas vyktų dar efektyviau?
– Pačioje pradžioje ypač trūko patikimos informacijos, tačiau jos trūko visiems. Vietos lygiu trūko įvairių instrumentų, technologijų, kurios padėtų, palengvintų patį procesą ir leistų taupyti žmonių laiką. Šiuo metu kai kurie instrumentai jau yra sukurti ir veikia – pavyzdžiui, elektroninė grįžtančių į šalį anketa. Labai svarbu, kad keliaujantys ją tinkamai ir atsakingai užpildytų.
– Vienas iš svarbiausių dabar vykstančių procesų – gyventojų vakcinavimas. Koks Jūsų vaidmuo jame?
– Ne visos asmens sveikatos priežiūros įstaigos turi pakankamų pajėgumų, todėl talkiname ir skiepijant gyventojus – konsultuojame vakcinavimo klausimais, užtikriname konsultacinės linijos veikimą, taip pat padedame asmens sveikatos priežiūros įstaigoms paties vakcinavimo proceso metu. Kitaip tariant, visuomenės sveikatos specialistai yra papildomos rankos vietos lygiu, kad visas procesas nuo skambučio žmogui ir sąrašų sudarymo iki paties vakcinavimo būtų sklandus. Vienas šio laikotarpio prioritetų – informacijos sklaida abiturientams bei jų skiepijimo organizavimas.
Savivaldybių visuomenės sveikatos biurai atlieka ir visuomenės sveikatos stebėsenos bei informavimo funkciją, tačiau tam svarbu turėti tikslius duomenis, kiek yra paskiepytų asmenų kiekvienoje gyvenvietėje, seniūnijoje. Tai žinodami galėtume spręsti, kaip intensyviai ir kokiomis formomis konkrečiose vietovėse turėtume informuoti žmones. Ne viską galime padaryti per televiziją ar per kitas viešinimo priemones, kartais reikia ir tiesioginio kontakto.
– Taip pat po truputį darbą atnaujina mokyklos, kuriose turite ypač daug patirties. Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį?
– Židinių valdymo mokyklose sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai mus pasiekia informacija apie atvejį. Idealu, kai ugdymo įstaigą informuoja patys tėvai. Ypač svarbus srautų atskyrimas, padedantis užkirsti kelią židinių atsiradimui. Tas pats galioja ir darželiuose. Kai nuolat primenama apie pandemijos valdymo priemones, apsaugos priemonių naudojimą tarp darbuotojų, srautų valdymą, labai aiškų grupių atskyrimą, dezinfekciją, reguliarų valymą, vėdinimą – tuomet ir atvejų nustatoma mažiau arba jų visai nėra.
Grįžus prie kontaktinio mokymo svarbu kuo daugiau testuotis, kad žinotume, jog šiuo metu nesergame, o jeigu yra atvejis – kad kuo greičiau jį identifikuotume ir suvaldytume. Taip pat svarbu dar kartą peržiūrėti srautų valdymą, mokyklose sudaryti kuo mažesnius burbulus, kad esant teigiamam atvejui liga neišplistų. Trečias momentas, kuris labai svarbus – nebijoti įvardyti visų turėtų kontaktų, nes tai vienintelis būdas, kaip mes galime vėliau užkirsti kelią ligos plitimui.
– Nors vakcinacija ir karantino atlaisvinimai suteikia vilčių, visgi apribojimų dar labai daug, o žmonės dėl jų patiria didžiulį nuovargį. Ką galėtumėte patarti?
– Prieš antrąjį karantiną įdiegėme psichologinės gerovės paslaugas – gyventojams atsirado papildomų galimybių anonimiškai konsultuotis savijautos klausimais ir dalyvauti įvairiuose psichinės sveikatos stiprinimo užsiėmimuose. Taip pat esame sukūrę galimybę nuotoliniu būdu naudotis streso mažinimo, konfliktų valdymo paslaugomis, fiziškai pajudėti. Informaciją apie šias veiklas skelbiame savivaldybių visuomenės sveikatos biurų interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose. Galiausiai, nepamirškime vis dažniau išeiti į lauką, apsidairyti ir pasidžiaugti aplinka, kurią turime šalia.
– Apibendrinant – ko šie metai išmokė Jūsų organizaciją?
– Per šiuos metus dar kartą įsitikinome, kad turime puikias komandas. Komunikavimas įstaigų viduje dar labiau suaktyvėjo, išmokome dar labiau susitelkti, greičiau atlikti tam tikrus veiksmus, dar geriau suprasti žmogų ir dar labiau koncentruoti veiklas ten, kur jos yra būtiniausios. Tęsiame iniciatyvą „Kalbėkimės“, skirtą visuomenės sveikatos specialistams dalintis patirtimi. Pavyzdžiui šiuo metu diskutuojame apie kaupinių testavimo procesą, kaip užtikrinti, kad jis būtų kuo efektyvesnis ir sklandesnis.
– O ko tikėtumėtės iš gyventojų, koks elgesys padėtų prisitaikyti prie situacijos ir jos nebloginti, o galbūt net pagerinti?
– Norėčiau palinkėti, kad kiekvienas dar kartą sustotume ir pagalvotume, kaip mes galime savo veiksmais sustiprinti mūsų kaimyno, draugo, mamos, vaiko saugumą ir pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias mums tik suteikia – jeigu leidžia testuotis, testuokimės, jeigu leidžia dirbti, dirbkime saugiai, jeigu leidžia judėti, judėkime atsakingai. Jeigu mes bandysime kažką apgauti, apgausime tik save.