Bendravimas nuveja liūdesį
Psichologai sutaria, kad šventės žmonėms atneša ne vien džiaugsmą, bet ir liūdesį, arba vadinamąją kalėdinę depresiją. S. Gluodenienė tokią savijautą laiko signalu, kad mums trūksta ryšio su kitais žmonėmis, ir pataria, ypač švenčių metu, atkreipti dėmesį į kitus, atnaujinti ryšius, įvardinti, kuo vieni kitiems esame svarbūs.
Tokiu metu, kai bent trumpam pamirštami kasdieniai darbai, psichologo, Vilniaus universiteto docento Evaldo Kazlausko teigimu, žmogus labiau susimąsto apie savo gyvenimą, santykius: „Tam švenčių metu ir susiburia šeimos, susitinka draugai. Bendravimas – vienas iš būdų, kaip kovoti su apninkančiu liūdesiu, kuris yra neatsiejama gyvenimo dalis.“
Sezoninį liūdesį, anot psichologo, sukelia ir mūsų geografinė padėtis. Tačiau, sako jis, nevertėtų to sureikšminti, nes tikrai turime dėl ko būti laimingi. Pavyzdžiui, šiuo, tamsiuoju, metų laiku jis pataria džiaugtis kad ir papuoštomis kalėdinėmis eglutėmis.
Lietuviai į specialistus kreiptis nelinkę
Pasak E. Kazlauskas, kad dalį psichologinių sunkumų padeda įveikti laikas. Jo teigimu, kartais tai sukelia daug skausmo, bet dalis žmonių visgi sugeba susitvarkyti. Psichologas trauminiais įvykiais vadina tokius, kurie kelia grėsmę gyvybei: tai – dalyvavimas kare, seksualinė prievarta, išnaudojimas, autoįvykiai, užpuolimai, rimti sveikatos sutrikimai ar sunki šeimos nario liga, netgi dideli sunkumai darbovietėje ar mokymosi įstaigoje.
E. Kazlausko teigimu, tokiose krizinėse situacijose atsiduria 60–80 proc. žmonių, o, dažniausiai į specialistus kreipiamasi dėl smurto artimoje aplinkoje, seksualinės prievartos ir per autoįvykius patirtų išgyvenimų.
„Lietuviams būdinga perlaukti. Jei atsiradęs diskomfortas tęsiasi keletą savaičių ar net porą mėnesių, tikrai reikėtų konsultuotis su specialistu“, – pataria Krizių įveikimo centro psichologė Simona Gluodenienė. Į šį centrą, anot jos, dažniausiai žmonės kreipiasi dėl tarpasmeninių santykių. Gali atrodyti, kad, palyginti su avarijomis ar rimtomis traumomis, tai nieko tokio, tačiau, pasak specialistės, nenusisekę santykiai neretai išsivysto į psichologinę krizę.
Kad lietuviai nelinkę dėl psichikos sveikatos sutrikimų kreiptis į specialistus, sutinka abu pašnekovai. E. Kazlauskas teigia, kad rūpestis psichikos sveikata Lietuvoje stigmatizuotas: „Sovietmečiu psichiatrija buvo naudota kaip represinė priemonė, o dabar politikai labai santūriai žvelgia į tokio pobūdžio problemas, todėl, priimant sprendimus, psichoterapijos paslaugos lieka užmirštos.“
E. Kazlauskas mano, kad nepakankamai dėmesio skiriama ne tik psichikos sutrikimų turintiems asmenims, bet ir jų šeimoms, artimiesiems, kolegoms. Jo teigimu, sergančiam asmeniui padeda ne tik vaistai, bet ir palaikymas. S. Gluodenienė taip pat pritaria tokiam požiūriui: „Pagalba būtina ne tik gydantis stacionare, bet ir žmogui iš ten išėjus. Dažnai pacientas lieka vienas. Tačiau iniciatyvi
šeima gali susigalvoti bendros veiklos ir taip sveikimo procesą pagreitinti.“
Psichologinėms problemoms spręsti – nauji būdai
Pasak S. Gluodenienės, jei kokioje nors bendruomenėje įvyksta tragedija, jos padariniams spręsti galima išsikviesti mobiliąją komandą – pagalba teikiama per konsultacijas, grupinius ir individualius susitikimus. „Vienas iš tokios pagalbos tikslų – psichologinis švietimas. Aiškinama, kaip žmonės reaguoja po tokių įvykių, kas yra normalu, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Mobili komanda reikalingiausia mažuose miesteliuose, nes ten nepakanka nei resursų, nei psichologų“, – priduria E. Kazlauskas.
Jis pasakoja, kad nuo gruodžio pirmos savaitės internete galima rasti naują streso valdymo programą, kurios paklausa stebina jį patį: „Per pirmą dieną prisijungė 1 000 vartotojų, dabar jau turime 2 000. Tai rodo, kad streso problema žmonėms labai aktuali.“
Anot S. Gluodenienės, ten, kur nėra tiesioginio kontakto, žmonėms savo psichologines problemas spręsti lengviau. Tačiau E. Kazlauskas pabrėžia, kad visų psichologinių konsultacijų teikti internetu neįmanoma, nes, esant sudėtingoms situacijoms, būtinas gyvas susitikimas.
Privalomai gydyti priklausomus asmenis neįmanoma
Paskutiniu metu nemažai diskutuojama apie priklausomų asmenų priverstinį gydymą. Tačiau S. Gluodenienė mano, kad tai būtų tik žingsnis atgal: „Šios ligos gydymas priklauso tik nuo asmeninio pasirinkimo ir valingo sprendimo keisti gyvenimą. Pirmas priklausomiems asmenims taikomos programos „12 sveikimo žingsnių“ etapas – sąmoningas ligos pripažinimas ir valingas apsisprendimas gydytis. To jokia prievarta nepadarysi. Prievartinis gydymas būtų tuščias lėšų ir laiko švaistymas.“
E. Kazlauskas tokiai nuostatai pritaria ir sako, kad yra daug žmonių, kurie norėtų gauti pagalbą, – jiems ir reiktų skirti tas lėšas, už kurias norima gydyti priverstinai.