Šeimos gydytojai, anot ekspertų, - silpniausia sveikatos apsaugos sistemos dalis, nors planas buvo juos paversti specialistais, išsprendžiančiais daugelį sveikatos problemų. Deja, vietoje sveikatos advokatų šeimos gydytojai virto savimi nepasitikinčiais skirstytojais.
Prieš dvidešimt metų įdiegus šeimos gydytojo modelį, pasak Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininko prof. Juozo Pundziaus, buvo daug entuziazmo. Tačiau panašu, kad šiandien numatyta koncepcija paklydo ir nuklydo nuo numatytų principų. Todėl turime neveikiančią sistemą. Ir kas dėl to kaltas? Ekspertai sako, jog Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Valstybine ligonių kasa.
Vakar, trečiadienį, Seime Nacionalinės sveikatos tarybos posėdyje Lietuvos sveikatos universiteto Medicinos akademijos Šeimos medicinos klinikos vadovas prof. Leonas Valius pristatydamas pranešimą „Šeimos gydytojo institucija: planuotas modelis ir realybė“ išdėstė priežastis, kodėl gi sukurtas modelis neveikia.
Buvo planuota
Pasak prof. L.Valiaus, kuriant šeimos gydytojo instituciją filosofija ir pagrindinė idėja buvo tokia: visų pirma šeimos gydytojas turi tapti sveikatos advokatu bei sveikatos problemų koordinatoriumi.
Realybė
Vietoj advokatų jie tapo paprasčiausi skirstytojai. Prie tokios situacijos ženkliai prisidėjo skiriami finansai, vadyba ir Valstybinės ligonių kasos metodikos Kompensuojamiesiems vaistams išrašyti. „Nemažai prisidėjo ir sveikatos apsaugos ministrų įsakymai. Pavyzdžiui, Vytenio Povilo Andriukaičio perliukas - dispanserizacijos įsakymas. Juo reglamentuojama, kad lėtine liga sergantis pacientas turi būti siunčiamas konsultacijos pas specialistą. Tokį pacientą gali gydyti specialistas, be šeimos gydytojo įsikišimo.
Taigi nutrūksta mūsų ryšys, mes nebegauname grįžtamosios informacijos. Kitas aspektas, dabar madinga naudoti įvairiausius protokolus, ypač gydant lėtines ligas. Praktikoje dažnai susiduriame su hipertenzija, diabetu ir panašiai. Daugeliu atveju pagal protokolus specialisto paskirto gydymo negalime keisti. O dažnai net ir nelabai drįstame. Bet kartais nutinka taip, kad žmogus serga trimis ligomis ir apsilankęs trijose skirtingose konsultacijose ateina su dvylika jam skirtų kompensuojamųjų vaistų. Kyla problema, ką skirti, o ko ne? Kaip mums žinoti, kaip tie dvylika vaistų paveiks žmogų?“, - klausia prof. L.Valius.
Buvo planuota
Kita numatyta funkcija šeimos gydytojams pagal pradinį modelį, kad būtent jie turi atlikti vartininko vaidmenį. Šeimos gydytojas priima sprendimą, įvertina problemos rimtumą ir numato veiksmus, kaip, kada, kokiomis priemonėmis spręsti problemą. Palaikomas nuolatinis kontaktas papildant duomenis apie pacientą ir stebint jo būklę bei rizikos veiksnius.
Realybė
Pasak prof. L.Valiaus, atrodytų kaip ir viskas gerai. Bet koją ir vėl kiša anksčiau minėtas V.P.Andriukaičio įsakymas dėl dispanserizacijos, kuris kvestionuoja vartininko vaidmenį. Nes pagal jį šeimos gydytojui iš principo lieka tik tęsti receptus ir gydyti peršalimo ligas. O lėtinių ligų atvejais, kai reikalinga stebėsena, darbas perduodamas konsultantams specialistams.
„Pavyzdžiui, kartą per metus sergantįjį cukriniu diabetu privaloma nusiųsti konsultacijos pas endokrinologą. Net jei paciento rodikliai ir geri. Kas išeina? Kyla pacientų nepasitenkinimas. Nes jie gyvena ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Mažeikiuose, Lazdijuose, kur tokių konsultantų nėra daug. Taip gydymo įstaigose susidaro eilės“, - aiškina prof. L.Valius.
Buvo planuota
Trečia numatyta funkcija, kad šeimos gydytojas tampa nepriklausomas kontraktorius, kitaip juridinis medicininis subjektas, kuris tiesiogiai su ligonių kasomis sudaro sutartis dėl sveikatos paslaugų teikimo.
Realybė
Eita gera kryptimi, steigėsi privatūs šeimos gydytojų kabinetai, tačiau pačių gydytojų, kaip savo klinikos steigėjų, nėra daug. Kodėl? Nes iki galo nesutvarkyta teisinė bazė. Toks modelis veikia kaimyninėje Latvijoje, o Lietuvoje gydytojas visuomet išlieka samdinys.
Buvo planuota
Ketvirtas punktas - šeimos gydytojai dirba komandoje ir bendradarbiauja su konsultantais.
Realybė
Dėl nepakankamo finansavimo šeimos gydytojo komanda - labai minimali. Daugeliu atveju slaugytojas ir akušeris, nes gydymo įstaigos negali sau leisti samdyti socialinio darbuotojo, psichologo ar kineziterapeuto. Todėl ir nėra komandinės veiklos bei pagalbos vienas kitam. Be to, slaugytojų teisinė reglamentacija nepakankama, kad jos galėtų talkinti gydytojams, o ne būti tik padėjėjos.
Buvo planuota
Šeimos gydytojas yra tarpininkas tarp asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros.
Realybė
Pasak prof. L.Valiaus, šis punktas, grubiai kalbant, apskritai neveikia.
Komentarai
Lietuvos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos vadovas prof.Julius Kalibatas:
- Gydytojų skaičius mažėja – jiems tenka vis daugiau pacientų. Apie 10 procentų studentų ruošiasi išvažiuoti į užsienį. Gydytojai stengiasi neiti į pensiją, kad galėtų išgyventi. Sudėtinga tiek finansinė, tiek demografinė situacija. Nežinau, ar šiuo metu tikslinga gydytojams didinti krūvius.
Vakarų Europos šalyse labai daug darbo perima slaugytojai – gydytojų ir slaugytojų santykis yra kitoks. Pas mus slaugytojų trūksta. Be to, apylinkėse lieka vis daugiau pensinio amžiaus žmonių, kurie sunkiai serga. Šie niuansai sudaro tokias sąlygas, kad šeimos gydytojams dirbti yra pernelyg sudėtinga.
Vilniaus Šeškinės poliklinikos vadovas Jonas Kairys:
- Reikėtų pasižiūrėti, ar mes ne per daug esame prirašę reikalavimų šeimos gydytojų normoje. Mano siūlymas – mokslininkų pagalba išanalizuoti, ką šioje srityje daro geografiškai šalia esančios šalys. Reikia išsiaiškinti, ar visiems diagnozei nustatyti reikalingiems tyrimams pakanka pinigų, skiriamų už prirašytą gyventoją, ar papildomi tyrimai finansuojami atskirai.
Įkainio už prirašytą gyventoją neužtenka, norint atlikti daug ir brangių tyrimų. Formuodama kitų metų biudžetą SAM turėtų išgirsti šiuos argumentus. Šiuo metu būtina didinti finansavimą pirmo lygio medicinos grandžiai.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Šeimos medicinos centro direktoriaus prof.Vytautas Kasiulevičius:
- Būtinas kompetencijų perskirstymas komandoje. Didesnis vaidmuo turėtų būti teikiamas slaugytojams, socialiniams darbuotojams, padėjėjams ar vadybininkas. Dabar komandoje visas krūvis tenka šeimos gydytojui, o jis negali visų darbų atlikti kokybiškai ir efektyviai. Siekiama sustiprinti įspūdį, kad medicina yra visagalė. Tačiau taip nėra.
Šiuolaikinė informacinė erdvė formuoja nepagrįstus lūkesčius. Manoma, kad visiems pacientams galima nustatyti ankstyvos stadijos ligas, jas laiku išgydyti. O pats pacientas gali nieko nedaryti. Vyrauja įsitikinimas – kuo dažniau eisiu pas šeimos gydytoją arba specialistą, tuo būsiu saugesnis ir toliau gyvensiu nepaisydamas sveikos gyvensenos. Tokia, deja, šiuolaikinio žmogaus koncepcija.