Nors toks niurnėjimas po nosimi iš šalies gali pasirodyti kvailokas ir beprasmis, naujo tyrimo dėka paaiškėjo netikėti rezultatai: klabėjimas su savimi tam tikrais atvejais yra netgi labai naudingas.
Ypač tai akivaizdu nagrinėjant vaikų elgesį. Mažieji neretai kalbasi su savimi atlikdami kokias nors užduotis, tarkime, užsirišinėdami batų raištelius. Tai jiems padeda susikaupti ir sėkmingai užbaigti užduotį. Garsiai įvardydami tai, ką daro ar darys, jie geriau susikoncentruoja ties atliekamu darbu, nesiblaško.
Kad išsiaiškintų, ar kalbėjimasis su savimi gali būti naudingas ir suaugusiems, psichologai ėmėsi eksperimentų su savanoriais. Jie turėjo surasti tam tikrus daiktus, kurių paveikslėliai buvo rodomi ekrane. Viena dalis dalyvių jų ieškodami turėjo nuolatos garsiai kartoti pavadinimus tų objektų, kurių ieško, o kitų dalyvių buvo paprašyta jų ieškoti tylomis.
Mokslininkai pastebėjo, kad kalbėdami su savimi eksperimento dalyviai rado objektus greičiau už tuos, kurie jų ieškojo tylėdami. Vidutiniškai savanoriams objektų paieškos trukdavo 1,2 – 2 sekundes, o kalbantieji su savimi – garsiai sau sakydami ieškomo objekto pavadinimą – su užduotimi susidorodavo maždaug 50 – 100 milisekundžių greičiau.
„Kalba nėra vien tik komunikacijos sistema. Mano įsitikinimu, ji sustiprina ir padeda mąstymui“, – kalbėjo tyrėjas psichologas Gary Lupyanas.
„Tačiau kalbėjimasis su savimi nėra naudingas kiekvienu atveju, o tik tuomet, kai kartodamas ieškomo daikto vardą tiksliai žinai, kaip jis atrodo. Priešingu atveju, ieškomo objekto pavadinimo kartojimas sau po nosimi ne tik neturės įtakos šio objekto paieškų laikui, o gali jį dar ir prailginti. Vis dėlto, jeigu, pavyzdžiui, ieškai bananų ir žinai, kad jie geltoni ir turi išskirtinę formą, garsiai sau sakydamas „bananas“ aktyvuoji vizualinius smegenų gebėjimus, kurie padeda greičiau jį surasti“, – kalbėjo mokslininkas.
Gary Lupyanas su savo kolega Danieliu Swingley savo tyrimą aprašė ir paskelbė balandžio 10 d. Quarterly Journal of Experimental Psychology.