Dalis ką tik studijas baigusių gydytojų, susidūrę su sveikatos sistemos trūkumais, apsisprendžia emigruoti. Kiti vienija jėgas ir stengiasi kartu įveikti problemas, ginti savo interesus, formuoti šiuolaikišką medicinos profesionalo įvaizdį. Apie tai kalbamės su Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos nare, gydytoja rezidente Emilija Trumpaite.
- Kas paskatino susiburti, kokių tikslų siekiate?
- Asociaciją 2007 metais įkūrė gydytojai rezidentai. Viena pirmųjų iniciatyvų buvo jų, kaip darbuotojų, statuso įteisinimas. Vėliau veikla sustojo. Asociacija atkurta tik pernai. Tai buvo aštuonių gydytojų rezidentų, tarp kurių esu ir aš, idėja, o mus įkvėpė buvusi jos narė, jauna gydytoja iš Klaipėdos Indrė Būtienė. 2015 metų pavasarį Kaune vyko Baltijos šalių jaunųjų gydytojų forumas, tada ir kilo šis sumanymas. Pagrindiniai mūsų tikslai: atstovauti jaunųjų gydytojų interesams, formuoti šiuolaikinio medicinos profesionalo įvaizdį, dalyvauti sveikatos politikoje, teisiškai reglamentuoti jaunųjų gydytojų darbą. Šiuo metu Jaunųjų gydytojų asociacija vienija daugiau nei 300 narių. Norėtume, kad prisijungtų visi Lietuvos gydytojai iki 35 metų ir gydytojai rezidentai. Iš viso jų yra apie tris tūkstančius.
- Nemažai dėmesio skiriate kovai su korupcija. Kokias konkrečias priemones siūlote?
- Korupcija yra viena aktualiausių problemų. Norime keisti gydytojų ir pacientų požiūrį. Labai svarbu, kad pacientas pasitikėtų savo gydytoju. Žinoma, pirmiausia reikia sudaryti sąlygas gydytojams užsidirbti orų atlyginimą, jie turi gauti pajamas, atitinkančias kompetenciją, atsakomybę. Pastebime, kad jaunoji gydytojų karta šią problemą vertina visai kitaip, jie lengviau atsisako kyšių. Daugelis jų dar neturi šeimų, nėra pasiėmę būsto paskolų, todėl poreikiai mažesni. Tačiau baugina, kas bus, kai baigsime rezidentūrą ir nebegausime stipendijos, kaip reikės verstis vien tik iš atlyginimo.
Gegužės mėnesį, baigiantis kasmetinės antikorupcinės akcijos „Geriausia padėka gydytojui – Jūsų šypsena“ savaitei, Jaunųjų gydytojų asociacija ir Lietuvos medicinos studentų asociacija pristatė bendrą rezoliuciją dėl korupcijos prevencijos sveikatos apsaugos sektoriuje. Joje išvardytos priemonės, kurių turėtų imtis valdžios institucijos ir gydymo įstaigų vadovai, kad padėtis pasikeistų, medicinos darbuotojų ir studentų bendruomenė raginama laikytis profesionalumo standartų, etikos ir skaidrumo principų teikiant medicinos pagalbą.
Šia tema kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ir Europos jaunųjų gydytojų draugija neseniai surengėme diskusiją. Joje dalyvavo Lietuvos sveikatos mokslų ir Vilniaus universiteto administracija, „Transparency International“ Lietuva, Specialiųjų tyrimų tarnybos, didžiųjų Lietuvos ligoninių vadovai bei nacionalinių jaunųjų gydytojų organizacijų delegatai iš daugiau kaip 20 Europos šalių. Aptarėme ir kitas aktualijas: žmogiškųjų išteklių sveikatos sistemoje, rezidentų rengimo ir statuso problemą.
- Ar kitos Europos šalys taip pat susiduria su korupcija sveikatos apsaugos sistemoje?
- Taip, tačiau tik Rytų bloko šalys. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos medikai net nesupranta, apie ką mes kalbame. O Vengrijoje, Rumunijoje, Latvijoje ši problema gana aštri. Estijai ji irgi buvo aktuali, tačiau jie sugebėjo ją įveikti. Visi gydytojai tiesiog vienu metu susitarė, kad kyšių nebeims ir vykdė šį įsipareigojimą. Esame kaimynai, mūsų panašios kultūros, tas pats sovietmečio palikimas – vadinasi, ir Lietuvoje tai įmanoma padaryti, reikia tik vieningumo. Teigiamų pokyčių yra, pavyzdžiui, Lietuvos medicinos studentų asociacijos inicijuota antikorupcinė akcija „Geriausia padėka gydytojui – Jūsų šypsena“: ant gydytojų kabinetų durų klijuojami užrašai, raginantys pacientus atsidėkoti geru žodžiu, ne kyšiu, o gydytojus neimti pinigų ir dovanų. Ši akcija skatina keisti požiūrį, nebūti abejingus.
- Svarstote ir daugiau aktualių klausimų, pavyzdžiui, ar rezidentas yra studentas, ar besimokantis gydytojas. Kokių problemų dėl to kyla?
- Būsimieji gydytojai studijuoja šešerius metus (tiek trunka vientisosios studijos, kurias baigus įgyjamas magistro kvalifikacinis laipsnis ir gaunama gydytojo licencija). Tada jie stoja į rezidentūrą.Nelygu specialybė, ji trunka nuo trejų iki šešerių metų. Lietuva – viena iš nedaugelio šalių, kur yra rezidentūra, arba pouniversitetinės studijos. Kartu tai ir darbas. Tokia sistema atsirado 2008 metais: gydytojai rezidentai turi ne tik studento statusą, bet ir darbuotojo. Rezidentų situacija pagerėjo, tačiau kilo šiek tiek neaiškumų, painiavos.
Didžiausia problema, kad iki paskutinės minutės neaišku, ar medicinos studentas gaus rezidentūros studijų finansavimą. Taip atsitinka dėl to, kad jau ne pirmus metus valstybės finansuojamų rezidentūros studijų vietų yra mažiau negu tais metais medicinos studijas baigiančių žmonių. Dalis jų, daugiausia tie, kurie už studijas mokėjo patys, neturės galimybės tapti gydytojais specialistais. Tokių, kurie patys finansuoja pouniversitetines studijas, yra nedaug, nes jos kainuoja 5,2 tūkstančio eurų už metus. Dalis jaunų medikų, nesulaukę finansavimo, išvyksta į užsienį, kur iškart gali įsidarbinti kaip gydytojai.
Rezidentams kyla problemų renkantis darbo vietas, nes sistema nepakankamai lanksti, akredituotų įstaigų, kurios gali juos įdarbinti, nėra daug, joms keliami dideli reikalavimai.
Viena vertus, tai garantuoja mokymosi kokybę, tačiau dėl to jose įsidarbina daug rezidentų ir pasitaiko atvejų, kad jų yra daugiau negu pacientų. Tokiomis aplinkybėmis daug išmokti, įgyti įgūdžių ir žinių nerealu. Taip atsitinka dėl to, kad universitetai priima daugiau studentų, negu yra vietų rezidentūroje. Tai verslas, nes kartu su studentais ateina pinigai. Jei studentai už mokslą susimoka patys, jų priėmimas neribojamas.
Tikslios informacijos apie realų gydytojų poreikį neturime, šį klausimą taip pat keliame. Formulė, pagal kurią skaičiuojama, kiek gydytojų reikia, yra labai netiksli ir neatskleidžia tikrosios situacijos. Bendradarbiaudami su aukštosiomis mokyklomis, Sveikatos apsaugos ministerija, norime parengti programą, kaip tiksliau galima apskaičiuoti gydytojų poreikį. Kai kurie rezidentai sudaro sutartis su ligonine ar kita gydymo įstaiga, dažniausiai rajono, kad ji mokėtų už jų rezidentūros studijas, už tai įsipareigoja joje atidirbti tam tikrą laiką.
- Dėl kokių kitų priežasčių jaunieji gydytojai išvyksta į kitas šalis?
- Į užsienį skatina išvykti ne tik mokama rezidentūra, bet ir didesni atlyginimai, taip pat geresnė emocinė atmosfera, psichologinis klimatas, palankesnis požiūris į jauną gydytoją. Ten jis nelaikomas konkurentu, kaip neretai yra Lietuvoje. Kitose Europos šalyse labiau patyrę gydytojai nebijo visko, ką patys moka, perteikti studentams. Emigruoja apie 17 procentų vos pabaigusių studijas mūsų šalies gydytojų. Dažniausiai jie važiuoja į Vokietiją, Austriją, Šveicariją, Skandinavijos šalis.
- Kaip sugalvojote studijuoti mediciną?
- Kad noriu tapti gydytoja, supratau gal kokioje septintoje klasėje, nes mane labai domino žmogaus kūnas. Kai devintoje klasėje mokėmės žmogaus biologiją, dar labiau įsitikinau, kad ši specialybė tikrai traukia. Lankiau įvairius jaunųjų medikų būrelius, prieš studijas darbavausi ligoninėje, talkinau slaugytojoms ir jų padėjėjoms, kalbinau gydytojus, bendravau su pacientais ir abejonių dėl pasirinkimo nekilo.
- Kodėl pasirinkote šeimos mediciną? Darbo ir atsakomybės labai daug, ši sritis dažnai sulaukia kritikos.
- Studijuodama apsisprendžiau, kad darbas ligoninėje manęs netraukia, labiau patinka ilgalaikis ryšys su pacientais. Tapusi šeimos gydytoja turėsiu daugiau galimybių jiems padėti. Mes su kolegomis juokaujame, kad specialistui kiekvienas žmogus – pacientas, o šeimos gydytojui kiekvienas pacientas – žmogus. Be to, man labai artimas požiūris, kad žmogus yra vientisa sistema. Smagu, kad ligonis grįžta po to, kai skyrei jam gydymą, ir tu matai rezultatą. Patrauklu ir tai, jog gydai visą šeimą. Tai padeda geriau pažinti pacientą, tampi jo sveikatos koordinatoriumi. Pradėjusi dirbti dar labiau džiaugiuosi, kad pasirinkau šią specializaciją. Jaučiuosi atradusi savo vietą. Dabar studijuoju antrame rezidentūros kurse. Kaip ir visi šeimos gydytojai rezidentai, migruoju po įvairias gydymo įstaigas, teko dirbti ir ligoninėje, ir poliklinikoje.
- Ką reikėtų keisti šeimos medicinos sistemoje?
- Šeimos gydytojams tenka labai didelis krūvis. Taip yra dėl to, kad prie jų prirašoma daug pacientų, nes mokama ne už atliktą darbą, o už žmogų. Daugelis pacientų turi sveikatos problemų, taigi jiems reikia daug šeimos gydytojo dėmesio. O eilės gana didelės, gali tekti laukti ir savaitę, ir dvi. Ligonius, kuriems reikia skubios pagalbos, tenka priimti tą pačią dieną, tad jų srautas dar labiau padidėja ir kiekvienam gali skirti mažiau laiko.
Jei už pacientą mokėtų daugiau arba mokėtų už atliktą darbą, krūvis būtų mažesnis, vienam pacientui galėtum skirti daugiau laiko. Tai pagerintų darbo, paslaugų kokybę. Mano nuomone, šeimos medicina yra kertinis akmuo, ant kurio laikosi visa sveikatos priežiūros sistema, šioje grandyje galima išspręsti daugumą žmonių sveikatos problemų. Šeimos gydytojas sutaupytų daug lėšų, jei galėtų paskirti daugiau tyrimų, procedūrų, ligoniui nereikėtų eiti pas specialistus, jis sugaištų mažiau laiko. Vidutiniškai vienam pacientui galime skirti 15 minučių, bet dažnai lieka tik 7 ar 10. Jei bent 20 minučių galėčiau skirti, jų visai pakaktų, o optimalus konsultacijos laikas turėtų būti pusvalandis.
- Galbūt daugiau šeimos gydytojo funkcijų galėtų perimti slaugytojos?
- Dabar nemažai laiko slaugytojos turi skirti administraciniam darbui, kurį galėtų atlikti medicininio išsilavinimo neturintis darbuotojas, pavyzdžiui, užpildyti siuntimus, įvairias formas, padaryti kopijas ir pan. Vietoj to slaugytojos daugiau padėtų gydytojams, atliktų paprastas procedūras, konsultuotų pacientus gyvenimo būdo klausimais, mokytų lėtinėmis ligomis sergančius ligonius.
Deja, kol kas nėra įstatyminio mechanizmo, kad šeimos gydytojas galėtų šiuos darbus perduoti slaugytojoms. Vis dar didžiąją dalį vizito gydytojas sugaišta tvarkydamas dokumentus, bet tai ne tik Lietuvos problema, visoje Europoje panaši situacija, išskyrus Suomiją, kur šeimos gydytojas tik diktuoja, o kiti darbuotojai rašo. Kolegos iš viso pasaulio jiems pavydi. Šios problemos nesumažėja ir daugelį dokumentų pildant kompiuteriu. Apskaičiuota, kad tose šalyse, kur viskas kompiuterizuota, pavyzdžiui, JAV, gydytojai užtrunka ilgiau negu rašydami ranka, nes reikia surinkti slaptažodžius, laukti, kol puslapis atsidarys, pildyti daugiau formų.
- Kokios savybės labiausiai praverčia dirbant šeimos gydytoju?
- Smalsumas, noras pažinti ir išgirsti žmogų, greita reakcija ir mąstymas, sugebėjimas pažvelgti į žmogų atidžiai, atjauta.
- Kaip manote, ar šeimos gydytoją ir pacientą turi sieti asmeniški santykiai, ar reikėtų apsiriboti tik dalykiniais?
- Tai priklauso ir nuo gydytojo, ir nuo paciento. Vieniems ligoniams to reikia, kitiems ne. Tarp šeimos gydytojo ir paciento, skirtingai nei tarp ligonio ir gydytojų specialistų, užsimezga artimesnis, nuoširdesnis ryšys vien jau dėl to, kad jie dažniau vienas kitą mato, bendrauja daug metų.
- Kuo Jums asmeniškai naudinga narystė Jaunųjų gydytojų asociacijoje?
- Labai vertinu bendravimo su jaunais gydytojais iš kitų Europos šalių galimybę. Kai su jais pasišneki, sužinai, kad tokių pačių problemų turi ir kitos šalys, nusiramini, kad nesame išskirtiniai. Didelio gydytojų darbo krūvio, darbo jėgos, apmokėjimo už darbą problemos aktualios visur. Ir kitose šalyse kolegos daug laiko tvarko dokumentus, jo mažai lieka pacientams. Be to, asociacija organizuoja daug naudingų renginių. Birželio pabaigoje vyks forumas, kuriame sieksime paskatinti jaunuosius gydytojus vienytis, pokyčius medicinoje pradėti nuo savęs. Norime įžiebti naują tradiciją, kad kiekvienais metais susitiktume padiskutuoti mums rūpimomis temomis. Vienas iš forumo tikslų – sukurti sveikatos sistemos viziją, subūrus jaunųjų medikų bendruomenę ir visuomenės atstovus.