Kognityvinio disonanso sąvoka psichologijoje atsirado 1957 metais. Jos autorius – amerikietis psichologas Leonas Festingeris. Jis pastebėjo ir eksperimentais patvirtino, kad jeigu mūsų supratime kyla kokia nors prieštara, neatitikimas (tai ir pavadinta kognityviniu disonansu), tai mums kyla noras šį prieštaravimą pašalinti arba pridėti kokius nors elementus, kad dingtų neatitikimas.
Kognityvinio disonanso vaidmuo ypač svarbus, kai vienas iš to vaizdo elementų – mūsų pačių veiksmai ar įpročiai. Pavyzdžiui, informacija apie rūkymo žalą kognityviai disonuoja su faktu „aš rūkau“. Vienas iš kognityvinio disonanso pašalinimo būdų – mesti rūkyti, kitas būdas – diskredituoti informaciją apie rūkymo žalą, tai yra, rasti ir papildyti savo pasaulio paveikslą priešinga informacija, pavyzdžiui: žinios apie rūkymo žalą perdėtos ir yra daugybė kitų, daug pavojingesnių įpročių.
Vienu metu kognityvinio disonanso teorija nagrinėta kaip motyvavimo teorija, kuri paaiškina kai kurias mūsų veiksmų priežastis. Kodėl darome tai, ką darome? Siekdami pašalinti kognityvinį disonansą.
Tačiau gan greit išaiškėjo, kad taip yra toli gražu ne visada, neretai prieštaros niekaip nekliudo žmogui laikytis prieštaringo pasaulio vaizdo. Be to, kaip motyvacijos teorija, kognityvinio disonanso teorija mažai ką gali paaiškinti, nes Festingerio teorijoje paminėta, kad svarbus ir tų elementų reikšmingumas.
Jei tie elementai reikšmingi, tada jie sukelia atitinkamas pasekmes, bet jei prieštaringi elementai nėra reikšmingi, tai jokių pasekmių jie ir nesukels. Tad veiksmų pagrindimu vis vien lieka reikšmingumo faktorius, kuris atsidūrė dėmesio periferijoje, tačiau jo atmesti nepavyko. Būtent prieštara tarp kažko reikšmingo sukelia veiksmą.
Paskui aptikti – taip pat ir paties Festingerio tyrimuose, atvejai, kai aiškus prognozių pažeidimas sukeldavo ne įsivaizdavimo kitimą, kaip numatė kognityvinio disonanso teorija, o tik nedidelę modifikaciją. Pavyzdžiui, buvo atliekami vienos sektos, laukusios pasaulio pabaigos tam tikrą dieną, tyrimai: kai pasaulio pabaiga numatytą dieną neįvykdavo, sektos nariai savo įsivaizdavimo neatsisakydavo. Jie paprasčiausiai šiek tiek juos modifikuodavo, taip paaiškindami, kodėl pasaulio pabaiga taip ir neįvyko, ir toliau laikydavosi savo tikėjimo sistemos.
Dabar kognityviniu disonansu aiškinami tik kai kurie atvejai. Dažnai prieštaravimai ar neatitikimai žmonėms nesukelia ryžto siekti natūralaus vienareikšmio vaizdo. Žmonės ramiai gyvena, klostydami galvoje absoliučiai prieštaringas ir logiškai nesuderinamas idėjas. Tai viena iš svarbių žmonių psichologijos supratimo problemų. Savo metu Sigmundas Freudas sakė, jog viena iš pasąmonės ypatybių yra tai, kad ji neregi prieštarų, kad pasąmonėje, kitaip nei sąmonėje, puikiausiai sugyvena absoliučiai nesuderinami vaizdai ir idėjos. Tai kelia klausimą, kiek šiuolaikinio žmogaus sąmonė yra sąmoninga, o gal tai sąmonės ir pasaulėžiūros atvaizdą įgijusi pasąmonė.