Kuo skiriasi vaistininko padėjėjas nuo vaistininko? Na, maždaug tuo pačiu, kuo skiriasi slaugytojas nuo gydytojo ar odontologo padėjėjas nuo odontologo. Vaistininkų padėjėjai yra puikūs specialistai savo kompetencijų ribose. Šios profesijos paskirtį apibrėžia pavadinimas: ji skirta padėti vaistininkui ir pagal Europos Sąjungos teisę vaistininkų padėjėjai negali teikti farmacinės paslaugos (kitaip tariant, dirbti vaistinėje ir parduoti vaistų) be vaistininko priežiūros. Vaistininko pareigybių apraše yra per 50 funkcijų (tarp jų vaistų suderinamumas, racionalus vartojimas, informacijos apie vaistus teikimas ir kt.), o vaistininko padėjėjo – per 10. Vaistininkui būtinas aukštasis universitetinis išsilavinimas ir magistro laipsnis, o vaistininko padėjėjui (kaip ir slaugytojui ar odontologo padėjėjui) užtenka kolegijos suteikiamo bakalauro laipsnio.
Sunku spaudoje matomas komunikacines žinutes apskritai logiškai suprasti: teigiama, kad bus atleista keli šimtai vaistininkų padėjėjų (farmakotechnikų), jei pataisos nebus priimtos, nes trūksta pusantro šimto vaistininkų. Tikriausiai, ir kvailiui aišku, kad jei vaistininkas ir farmakotechnikas gali dirbti kartu ir vienas vaistininkas gali prižiūrėti kelis farmakotechnikus, tai kam juos atleisti? Ypač, jei trūksta vaistininkų. Absoliučiai nelogiška. Tereikia teisingai organizuoti vaistinės darbą. Juk yra didesnių ir mažesnių vaistinių. Didesnėse vaistinėse vienoje pamainoje turėtų dirbti vaistininkas su keliais padėjėjais, labai mažose, kad nenukentėtų paslaugų kokybė – tik vaistininkas. Nors Europoje, be Lietuvos, apskritai sunku rasti vaistinę, kur dirbtų tik vienas vaistininkas. Normali ir įprasta praktika yra du ir daugiau specialistų. Kadangi šiuo metu dirbančių vaistininkų yra daugiau nei du tūkstančiai, o jų padėjėjų – apie tūkstantį, peršasi logiška išvada, kad norint pasiekti Europos Sąjungos standartus ir vaistinėje įdarbinti komandą, vaistininkų padėjėjų labai trūksta, o ne juos reikėtų atleisti, kaip deklaruojama dabar.
Apskritai, sunku suprasti, kaip visuomenė ir politikai vis pasimauna ant to paties kabliuko. Pacituosime Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2022-12-13 pranešimą: „LVA ir bendrovių susirašinėjimas atskleidė jų siekį akcentuoti, kad, jeigu antkainiai nebus pakeisti, esą dėl nuostolingos vaistinių veiklos dalis jų bus uždaryta (kalba netaisyta): „<...> mintis naudoti komunikacijai, kad turėsime užsidaryti, atleisti vaistininkus, miesteliuose vaistinių neliks ir pan.“.“ Kažkur ką tik girdėta, tiesa? Tik šį kartą atleidžiami ne vaistininkai, o farmakotechnikai. Skaitome tą patį Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos pranešimą toliau: „Tai liudija ir vidinė bendrovių komunikacija, kur pabrėžiama, kad nustatant antkainius svarbus net ir 1 centas, kuris per metus duoda 90 tūkst. Eur pajamų (kalba netaisyta): „Pries koki nors posedi reiktu pasiderinti, ko mes sieksime. Kaip ir snekejom, kautis reikia del kiekvieno cento nes 1 cnt duoda apie 90 kEUR per metus“.“
O gal ir čia, už šios farmacijos įstatymo pataisos, slepiasi finansinis motyvas? Nes logiško paaiškinimo, kodėl reiktų atleisti farmakotechnikus, jei vaistinės darbo metu vaistinėje privalės būti vaistininkas, kaip jau matote, nelabai yra. Mūsų žiniomis, vertinant farmakotechniko ir vaistininko atlyginimų skirtumą ir farmakotechnikų skaičių, kuriuos šis įstatymas palies, darbdaviai per metus sutaupytų mažiausiai 5 milijonus Eur. Jei skaičiuotume, kad vaistinėje įdarbinami mažiausiai du specialistai, suma išaugtų dar kelis kartus. Tai jei verta kautis dėl 90 tūkst. pajamų per metus, tai dėl minimu 5 milijonų – ne tas žodis, kaip verta.
Ar kam rūpi Lietuvos pilietis ir jo teisė į kokybišką farmacinę paslaugą vaistinėje? Panašu, kad ne. Nes kreipimesi į LR Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą nepalaikyti šio įstatymo prašė ne tik farmacijos specialistus vienijančios organizacijos, akademinė bendruomenė, gydytojus vienijančios organizacijos, bet ir pacientų organizacijos. Mąstančiam žmogui atrodytų: juk visi prieštarauja? Kaip toks projektas gali keliauti tolyn?
Trumpai tariant, geros komunikacijos esmė – gražiai įvilkti savo norimus teiginius taip, kad vartotojas juos suvartotų ir dar liktų patenkintas. Pasiteisinusios komunikacinės žinutės (užsidarys vaistinės, atleisti reiks vaistininkus ar jų padėjėjus, regionuose neliks vaistinių ir pan.) naudojamos jau daugybę metų ir šauna į spaudos antraštes pajudinus bet kokį tinklams nepalankų klausimą. Tad kyla natūralus klausimas, ar Lietuvą valdo antraštės, pinigai ar sveikas protas? Už kelių dienų, per balsavimą Seime dėl Farmacijos įstatymo pataisų, atsakymą tikrai sužinosime.