Žinant kitų Europos šalių patirtį šioje srityje, akivaizdu, kad, tinkamai pasirengus ir turint visuomenės palaikymą, naujoji donorystės programa gali padėti gerokai padidinti transplantacijų skaičių. Ji sutrumpins laukiančių gyvybiškai svarbios transplantacijos ligonių eiles.
Kad ši programa būtų veiksminga, reikia turėti sklandžiai veikiančią sistemą ir pasirengusius joje rezultatyviai veikti specialistus. Todėl į Kauno klinikas iš Barselonos pakviesta patyrusių ekspertų komanda, kuri pasidalijo per tris dešimtmečius sukaupta patirtimi diegiant donorystę skatinančius modelius Ispanijoje bei kitose pasaulio šalyse. Pažymėtina, kad Ispanija pasaulyje pirmauja pagal transplantacijų skaičių.
Kursų iniciatorius Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis teigia, kad pirmasis žingsnis, norint pradėti taikyti neplakančios širdies donorystę, buvo žengtas Seimui priėmus Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimus, kurie įsigaliojo šių metų sausį.
Pasak Kauno klinikų atstovės Mildos Dambrauskienės, LSMU Medicininės simuliacijos centre vykusius kursus vedė Barselonos donorystės ir transplantacijos instituto atstovai. Kauno klinikose vykusiuose mokymuose dalyvavo anesteziologijos, intensyviosios terapijos, širdies, pilvo chirurgijos, nefrologijos, skubiosios medicinos ir kitų sričių specialistai.
Teorinių paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu daug dėmesio skirta potencialių neplakančios širdies donorų nustatymo, paruošimo, organų gyvybingumo išsaugojimo procedūroms. Po kursų patirtimi su kolegomis pasidalinę ispanai pareiškė nuomonę, kad Kauno klinikos yra pasirengusios pradėti naują etapą Lietuvos transplantologijos istorijoje.
Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovo teigimu, per praėjusius metus Kauno klinikose mirė 1500 žmonių ir tik 50 iš jų – dėl galvos smegenų mirties.
„Visame pasaulyje mažėja mirčių dėl galvos smegenų traumų, todėl svarbu išnaudoti ir kitas galimybes paruošti donorų organus“, – teigia gydytojas anesteziologas reanimatologas T. Tamošuitis, kurio vadovaujamame skyriuje kasmet paruošiama daugiau nei 10 donorų po smegenų mirties.
Įgyvendinant naująjį donorystės modelį, dar svarbesnis tampa bendradarbiavimas su greitosios medicinos pagalbos tarnyba, kuri gaivina ne ligoninėje staigios mirties ištiktus pacientus, taip pat ir su kitais ligoninės padaliniais, kuriuose gali būti konstatuojama mirtis.
Ispanijoje, pasak šios šalies ekspertų, jau yra daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, kuriems persodintas donoro organas. Tad kone kiekvienas ispanas pažįsta žmogų, kurio gyvenimo kokybė po transplantacijos pasikeitė, nes nebereikia varginančių gydymo procedūrų. Artimieji, įvykus mirčiai dėl širdies sustojimo, sutikimą dėl donorystės duoda gerokai lengviau, nei nustačius smegenų mirtį, kai atrodo, kad žmogus dar gyvas, širdis tebeplaka, nors jo smegenys žuvusios ir gyvybę palaiko tik aparatai.
Diegiant naująjį donorystės modelį, Ispanijos kolegos pabrėžė mokymų reikšmę. Pasak jų, reikia, kad visas ligoninės personalas – skubios pagalbos, intensyviosios terapijos ir kitų skyrių gydytojai, slaugos specialistai – suprastų ir palaikytų neplakančios širdies donorystės idėją, nes sėkmė priklauso nuo sklandaus visų grandžių komandinio darbo.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, vasario 1 dieną Lietuvoje buvo 172 pacientai, laukiantys inkstų, 10 – plaučių ir 56 – kepenų transplantacijų. Per praėjusius metus Lietuvos gydymo įstaigose iš viso paruošti 27 multiorganiniai donorai, iš jų 15 – Kauno klinikose.
„Nors iki dabar galioję gaivinimo algoritmai ir mirties konstatavimo tvarka nesikeičia, nuo šiol kiekvieno neveiksmingo gaivinimo pabaigą turi palydėti mintis, – galbūt šis miręs pacientas gali išgelbėti gyvybę kitiems?“, – esminį medikų mąstymo ir taktikos pokytį įvardija T. Tamošuitis.
Pastebima, kad Lietuvoje kasmet vis mažiau potencialių donorų artimųjų prieštarauja donorystei, tačiau gydytojas anesteziologas reanimatologas įsitikinęs, kad kiekviena šeima turi pasikalbėti bei išsiaiškinti požiūrį į donorystę. Tuomet sunkią ir netikėtą artimojo mirties akimirką šeimos nariams būtų lengviau priimti itin svarbų sprendimą.