„Problemų su inkstais mano žmona Virginija turėjo jau nuo 2000 metų, kai jai buvo nustatyta inkstų policistozė. Gerėjant ar blogėjant jos būklei kartu ėjome 18-ka metų, tačiau finišas buvo aiškus – inksto transplantacija. Dėl įvairių žmonos sveikatos ypatumų donoro laukėme tol, kol patys nepradėjome domėtis kitu transplantacijos būdu – gyvąja donoryste. Po genetinio suderinamumo nustatymo paaiškėjo, kad su žmona esame labai artimi, todėl galėjau būti jos inksto donoru. Kaip tik tuo metu artėjo jos gimtadienis, todėl šia proga pasirašiau sutikimą tapti jos inksto donoru – tai buvo mano gimtadienio dovana jai“, – pasakoja Arnoldas Vankevičius, kuriam pirmą kartą Kauno klinikose buvo atlikta laparoskopinė inksto išėmimo operacija, rašoma pranešime spaudai.
Pasak vyro, sprendimas tapti donoru buvo priimtas greitai, nors vėliau ir sekė ilgos jo paties sveikatos tikrinimo procedūros. „Paaiškėjo, kad donoru gali tapti tik visiškai sveikas žmogus, todėl turėjau atlikti nemažai įvairiausių tyrimų – tai tęsėsi apie metus, o šių metų kovo mėnesį gydytojų konsiliumo metu buvo priimtas sprendimas, kad galiu būti tinkamu donoru savo žmonai.“
Priėmus šeimą dar labiau suartinusį sprendimą, Kauno klinikų Urologijos klinikos gydytojas urologas prof. Daimantas Milonas vyrui pasiūlė naują laparoskopinį inksto išėmimo būdą. „Išgirdus apie šią naujovę kilo tik vienas klausimas – kas bus, jeigu nepavyks? Tačiau gydytojas nuramino, kad ir tokiu atveju operacija būtų tęsiama įprastiniu būdu, o inkstą paimtų tos pačios operacijos metu. Ilgai nesvarstęs sutikau dovaną žmonai įteikti pasiūlytu būdu.“
Kaip pasakoja operaciją atlikęs prof. Daimantas Milonas, iki šios operacijos gyvo donoro inkstas buvo paimamas atliekant pjūvį atviros operacijos metu. „Kadangi turime visas technines galimybes ir profesionalius specialistus, puikią daugiadalykę komandą, pirmą kartą Kauno klinikose inkstą iš vyro paėmėme laparoskopiniu būdu. Kadangi tai yra minimaliai invazinė operacija, donoras jau pirmą parą po operacijos gali vaikščioti, o praėjus 3-4 paromis vyksta į namus.“ Pjūvis, per kurį išimamas inkstas, pasirenkamas pilvo apačioje, – laparoskopinės operacijos atlikimas sumažina pilvo sienos traumatizavimą, o pacientui lieka tik nedidelis randas, primenantis kilnų darbą.
Dieną prieš operaciją sutuoktiniai atvyko į Kauno klinikas, kuriose Arnoldas paminėjo savo gimtadienį su žmona ir dukromis, o kitos dienos rytą abu pasitiko jau operacinėje. Vyras atsimena, kad savijauta po operacijos buvo puiki. „Atsibudęs nejutau jokio skausmo, o svarbiausia sužinojau, jog viskas praėjo sėkmingai ne tik man, bet ir mano žmonai. Kitą dieną atsargiai nuėjau iki jos palatos ir per stiklą trumpai pasikalbėjau su savo inksto nešiotoja, – šypsojosi A. Vankevičius, atsiminęs pirmąsias dienas. – Niekas iš giminių negalėjo patikėti, kad po tokios operacijos aš jau kalbu ir vaikštau. Nejaučiau jokio nepatogumo ar skausmo, todėl vis nueidavau pasikalbėti su žmona, kurios kraujo rodikliai rodė, kad inkstą organizmas priima be pavojingų komplikacijų. Didžiausią nuostabą sukėlė tai, kad jau po trijų dienų gydytojai man palinkėjo gero kelio namo ir savo kojomis sėkmingai palikau ligoninę.“
Virginija Vankevičienė, kuriai ir buvo atlikta inksto transplantacija, pasakojo, kad belaukiant tinkamo inksto vyras vis užsimindavo, kad pats galėtų tapti donoru, bet moteris tokios galimybės iš pradžių net nesvarstė. „Kadangi man jau buvo pašalintas vienas inkstas, žinojau, kokia sudėtinga yra ši operacija. Praėjus porai metų nuo laukimo, viltis sulaukti tinkamo donoro blėso, todėl sutikau su vyro pasiūlymu išsitirti dėl mūsų suderinamumo. Jau po pirmo tyrimo tapo aišku, kad jis gali būti mano inksto donoru. Iš pradžių abejojau, kaip tokia operaciją vyras ištvers, tačiau prof. D. Milonas papasakojo apie naują inksto paėmimo būdą – saugesnį ir be atvirų pjūvių – todėl visos mano abejonės išsisklaidė, – apie lemtingą sprendimą kalbėjo moteris. – Nuo operacijos jau praėjo trys mėnesiai, jaučiamės labai gerai, o man vis dar sunku žodžiais pasakyti, kokia esu dėkinga vyrui už šią gyvenimo dovaną ir visiems gydytojams, kurie mumis rūpinosi ir lydėjo kiekviename žingsnyje. Esame labai dėkingi už profesionalią priežiūrą.“
Kauno klinikų Nefrologijos klinikos vadovė prof. Inga Arūnė Bumblytė pabrėžia, kad dažniausiai inkstų transplantacijos proceso pradžia tampa netikėtai diagnozuojamas lėtinis inkstų nepakankamumas, kadangi lėtinės inkstų ligos dažniausiai apie save garsiai nepraneša jokiais ypatingais simptomais. „Tik galutinėje stadijoje žmogui atsiranda bendras silpnumas, dingsta apetitas, galimi dažni pykinimai, kyla arterinis kraujospūdis, gali sumažėti šlapimo kiekis, atsirasti patinimai kai kuriose kūno vietose, – dažniausiai transplantaciją lemiančios ligos požymius vardijo profesorė. – Kai pacientas patenka pas gydytojus nefrologus jau pažengus ligai, gydyti jau nebegalime, todėl tokį žmogų ruošiame pakaitinei inkstų terapijai. Jos yra trys būdai: hemodializė, peritoninė dializė ir inkstų transplantacija. Dažniausiai pradedama nuo hemodializės, o vėliau pacientas įtraukiamas į laukiančiųjų inkstų transplantacijos sąrašą.“
Kauno klinikose inksto transplantacijos iš gyvo donoro atliekamos nuo 2014 m. ir šiai dienai jų atlikta aštuonios: 4 inkstai persodinti iš mamos, 2 – iš tėčio ir 2 iš vyro. Kauno klinikose nuo 2000 metų iš viso atliktos 449 inksto transplantacijos, o vien per 2018 metus – 25 transplantacijos.
Per 5 metus (2014-2018 m.) gyvoji donorystė sudarė 9,5 proc. visų inkstų transplantacijų. Per 5 metus tėvai sudarė 75,6 proc. visų gyvos donorystės atvejų, 17,1 proc. – sutuoktiniai, 4,9 proc. – broliai, seserys ir 2,4 proc. dėdės ar tetos. Vidutiniškai inksto transplantacijos iš mirusio donoro Lietuvoje laukiama apie du metus, tačiau laukimo trukmė sumažėja, jeigu paciento artimieji patys tampa donorais.